BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

DĖKUI

2010-06-22 parašė eglal3

DĖKUI, KAD SKAITĖT ŽMONĖS

Paskutinis įrašas gavosi ilgiausias, nes norėjau jį padaryti įspūdingesnį.

Štai ši pirma istorija, gal neuvau visiškai tobula, kaip kad paskaičiau kitų, tai gali apsiverkti atsisėdusi prie to kompiuterio. Na, nelabai moku perteikti jausmus, bet kažkiek visteik parašiau.

Manau, kad daugiausia čia skaitė merginos, kažkodėl. Nes, na, galvoju, kad vaikinam nelabai rūpi istorijos apie meilę ir t.t. Bet nesvarbu. Žinau, kad buvo kelios merginos, kurios visada palikdavo komentarus po mano įrašais, ir kiekvieną dieną juos atsivertusi mane apimdavo Laimes fazė, kad rašau nebereikalui.

Taip pat dėku, kad spausdavOT tą nykštuką.

Tikiuosi patiko, ir galite skaityti mano kitą istoriją ČIA

Myliu, bučiuoju ir iki ;)

Eglalė

Rodyk draugams

65 įrašas, Pabaiga brangieji

2010-06-22 parašė eglal3

- Mnau, kad ne, - nusivaipė Mišelė.

- Nu gerai, tai ko lauki? laužk galvą ir viskas, - pasakiau.

” Atsargiai nežiūrėk jai į akis, jos akys sukelia skausmą” - išgirdau Polinos balsą, ir prisiminiau, kad ji moka šnekėti mintimis.  Norėdama pasakyti, kad supratau linktelėjau jai. ” Dėkui, kad išgelbėjai mano vaikus”, taip pat linktelėjau ir nusišypsojau.

- Žinai, aš noriu pažiūrėti, kaip tu kankiniesi, - sukikeno Mišelė. Nu man visko užtenka.

Netikėtai iššoko nagai iš pirštų ir aš styktelėjau ant Mišelės, ji greitai pasitraukė. Iš akių pasileido liepsnos ir Mišelė iš nuostabos išsižiojo.

- Nemačiau, kad šunys gali bendrauti su ugnimi, - sustojo atokiau.

- Matyt nežinojai, kad aš turiu ir vampyrų genų, - nusijuokiau.

- Ir kaip tai galėjo atsitikti? - pažiūrėjau į Gabrielių paniekinamu žvilgsniu ir jis nurijo seiles.

- Mane užkretė vampyras, Mišele, Gabrieliaus brolis, kuris buvo sužeistas stichvilkio, - pašookau į orą, ir kol ji gaudsi mintyse, prispaudžiau ją prie grindų. - Negi esi per silpna? - nusijuokiau ir užspaudžiau jai kaklą. - Tavo vaikinas tau nepadeda? - nusijuokiau. Bet kažkaip… nervingai.

- Man… nereikia… niekeno pagalbos, - išstenėjo.

Sukaupiau visas jėgas ir pabandžiau užkaitinti savo jėgas taip, kad ji pradėtų degti. Neilgai trukus, mano venomis tekėjo verdantis kraujas, kuris susimaišė su šaltesniu ir sutekėjo į mano smegeni, nagus ir dantis. Jaučiau, kad akys vėl paraudonuoja ir iš manęs pradeda sklisti juokas. Nemaniau, kad galiu šitaip užkaisti, bet staiga, ant savo pečių pajutau šaltas rankas. Bandžiau jas nupurtyti, bet neišėjo.

- Melisa, viskas, nieko nebedaryk, - išgirdau Paulo balsą. - Ji nebegyva.

Nustojau degti. Savo akimis sekiau nuo savo rankų, kurios smaugė Mišelę, iki jos veido ir akių, kurie buvo pabaltavę. Ant kaktos matėsi raudonos venos, o iltys matėsi pro jos pravertą burną. Nustėrau. Nejaugi gaalėjau nužudyti dalyką, su kuriuo kątik šnekėjau? Tai yra neapsakomai baisu.

Aplinkau negirdėjau nei vieno garselio, nei vaikai nebeverkė.

” Tu ją nužudei, mieloji” - tepasakė Polina. Iš akių, nežinia dėlko, pradėjo tekėti ašaros ir Paulo rankos atkabino manas nuo Mišelės kaklo. ” Tu ją per smarkiai spaudei, bet taip jai ir reikėjo. Nesigriaužk” - liūdnu balsu pasakė Po.

- Bet… Bet kaip? - Paulas mane apkabino. O mano akys vis dar buvo plačiai atsimerkusios ir lyg stiklinės.

- Nepajautei, kaip tave užplūdo galybė jėgų ir tu ją užsmaugei. Nors jei ir nereikia ro, kad išgyventų. Tu jai vos nenuplėšiai kaklo, Melisa, - atsitraukė ir pažiūrėjo man į akis. - Ji stipriausia vampyrė visoje Euro-Azijos žemyne. O tu ją nužudei, Melisa, - dabar jis su džiaugsmu į mane pažiūrėjo.

- Kodėl tu džiaugiesi?

- Nes dabar niekam nebereikės bijoti jos, - parodė su pirštu į jos lavoną, kuris jau baigė išdžiūti.

- Tai čia tas gerai ar ne? - sumirkčiojau, kai prie manęs pribėgo Sabina ir Šarlotė, ir apsikabino.

- Tai ašku, kad gerai. Ne gerai, o puikių puikiausiai.

Dvidešimt ketvirtasis skyrius

Visą likusią dieną visi šoko, dainavo. Žodžiu, džiaugėsi vampyrės mirtimi ir nauja laisve.

Stebėjau, kaip Šarlotė su Paulu meiliai bendrauja, kaip Polina su Džošu žaidži su Nemirtingu dangumi, kaip kiti džiaugiasi gyvenimu. Svarbiausia, mano draugei nebuvo liūdna, nes ji jau bendravo su kitais vaikinais, kurie rimtai varvino dėl jos seiles.

Buvau neįtikėtinai malonu, kad nužudžiau gyvastį neveltui. Kad dėl vienos gyvybės, daugybė galės gyventi laimingai. Pagaliau vampyrai ir stichvilkiai bendrauja, ir liaudiškai tariant, baliavoja kartu. Negana to, man kažko trūko. Širdyje, mažoje kertelėje norėjau ir aš džiaugtis šokti bei linksmintis. Bet to didesnės kertelės man to neleido, nes viena širdies dalis buvo kitur, o ta dalis buvo ten už namo kampo šnekanti su Paulu. Tai Gabrielius.

Esu perdaug išdidi, kad nueičiau ir paprašyčiau susitaikyti. Ypač po to, kaip jis šiandien su manimi bendrvo.

- Mel, - pašaukė kažkas mane iš už nugaros. Aš atsisukau. Ten stovėjo Paulas.

- Hmm? - atrodė, kad buvau primigusi begalvodama apie savo jausmus.

- Su tavim norėjo pagalbėti Gabrielius, - susirūpinusiai pasakė Paulas.

- Kam? - piktai atrėžiau.

- Nagi suprask, jis taip šnekėjo ir elgėsi tik dėl to, nes jis priklausė nuo Mišelės, - dėstė man Paulas.

- Jo? O tai kodėl negalėjo man visko pats pasakyti prieš išvažiuodamas? - piktai atšaukiau.

- Nežinau, kaip ten viskas buvo. Bet eik su juo pašnekėti, - pasilenkė ir pabučiavo mane į skruostą.

Ėjau lėtai ir galvojau ką jis man dabar pasakys. Bijojau, kad nepradėčiau bliauti, ar ką. Visgi silpnumo akimirkų man dabar perdaug pasitaiko. Nuėjau į namo verandą ir ten pamačiau jį.

- Melisa, atėjai… - nutilo pamatęs mano rūstų veidą.

- Čia tik dėl Paulo, - rimtai atsakiau. - Ko nori?

- Norėjau atsiprašyti…

- Už tai, kad mane palikai? Už tai, kad mane paliika dėl mirusios Mišelės? Tai ką liūdi dabar? Nebijok, neguosiu. - Susinėriau rankas ant krūtinės. Mano galvoje viskas virė, ir mano širdyje grūmėsi daugybė jausmų Gabrieliui.

- Ne, už tai, kad anksčiau tau nepasakiau, kad turiu paklusti Mišellės valiai, nes tada ji mane perduos tarybai, kuri mane nužudys. Ir už tai, kad… anksčiau tau nepasakiau, kad beprotiškai myliu tave, nors tu ir stipresnė už mane, - liūdnai šyptelėjo. Šiaip tai tvardžiausi, kad nepulčiau jam ant kaklo.

- Ir viskas? - paklausiau, nes daugiau nežinojau, ką jam pasakyti.

- Dar ne… - lėtai priėjo prie manęs, ir aš vėl sukaitau.

Paėmė mano veidą su savo šaltomis rankomis, ir prisitraukė prie savęs.

Jaučiausi taip pat, kaip ir pirmą kartą, kai jį bučiavau. Norėjau skrisi, bet mane tvirtai prie savės laikė prispaudęs Gabrielius. Ir aš tuo džiagiausi. Lengvai jam atsakiau į bučinį ir pasinėriau į jo šaltą tvirtą glėbį, ir niekada nenorėjau iš ten ištrūkti.

Pabaiga

Rodyk draugams

64 įrašas, išžudymas

2010-06-20 parašė eglal3

Mes pavalgėm kažkokių dešrelių su duona ir išvažiavom atgal į Birmingamą. Man ištikrųjų jau neberūpėjo tas sušiktas Gabrielius. Dabar mano galvoje buvo tas atsitikimas su Luise. Ištikrųjų pagalvojus, jeigu Gabrielius nebūtų išvažiavęs, aš nebūčiau važiavus čia ir neradus Luisės leisgyvės. JI dabar galbūt nebebūtų gyva.

Kai važiavom Luisei viską papasakojau apie savo gyvenimą šiais paskutiniais metais. Ji tik linkčiojo, matyt, nelabai viską suprato, bet aš jai sakiau, kad ji manęs nepertraukinėtų, ne tada nieko nepasakosiu.

- O tai ką dabar darysi su Gabrieliu? - galų galiausiai paklausė Luisė.

- O ką? Nieko, - nervingai prunkštelėjau. - Jis mane paliko dėl tos kalės Mišelės, tai tegu ir būna su ja. Man nerūpi, - piktai žiūrėjau į kelią, nes giliai savyje žinojau, kad taip nėra, kaip sakau. - Va jau atvažiavom.

Sustojome dideliame kieme, apsuptame daugybės medžių. Tai Polinos ir Džošo kiemas. Išlipau iš mašinos ir su Luise nuėjom į namus. 

Girdėjau, kad viršuje kažkas yra. Taigi tyliais žingsniais užlipau. Ten buvo balkonas į ežero pusę.

Jame kažkas šnekėjo ir aš sustojau paklausyti, kas ten šneka. Aišku, Luisė viską darė ką ir aš.

Girdėjau Polinnos ir Džošo balsus, bet buvo ir dar kažkieno. Esu girdėjusi, bet jo nesitikėjau. Tai buvo Mišelė. Vaikučiai gailiai verkė ir tai mane privertė įsiveržti į kambarį.

- Kas čia vyksta? - apsižvalgiau. Čia buvo visi, kuriuos aš pažinojau iš stichvilkių ir ne tik: Gabius, Paulas, Ppolina, Šarlotė, Džošas, Vaikai, Mišelė, Sabina, tie kiti vaikinai iš Gabiaus namų.

- O ką nematai? Susirinkimas, mieloji, - pasakė Gabrielius. Mišelė išėjo į priekį.

- Anglijoje pasidarė perdaug stichvilkių, todėl kažkuriuos reikia išnaikinti, - pasakė su linksmumo gaidele.

- O kam? Taigi daug tos vietos, - atsakiau, o Gabrielius pašaipiai nusijuokė.

- Per didelis skaičius, brangioji, - vėl įsikišo tas šūdžius. Ach, kaip jis mane nervina.

- Dink iš akių, gerai? - atšaukiau jam.

- Negi pyksti? - nusijuokė visi, tik ne Paulas ir Šarlotė.

- O ką jūs naikinsite? - paklausiau nebekreipdama dėmesio į Gabiaus išsišokimus. Mišelė palinkčiojo Sabinai ir ši neįtikėtinai greitai pačiupo Nemirtingą dangų. Aš taip vadinu Polinos vaikučius. - Juos? - pasakiau, kai Sabina sustojo prie Mišelės.

- Taip, o ką daugiau? Tavo draugę? - nusijuokė. Užsiplieskiau.

- Mane, - sušaukiau. - Žudykit mane, ne vaikus, - priėjau prie Mišelės ir pažiūrėjau į ją savo degančiomis akimis.

- Hmm… Gerai, Sabina atiduok vaikus, - pašaipiai pasakė Mišelė. Ji taip greitai nusileidžia?

MIšelė pasiraitojo rankoves ir ji nusišypsojo.

- Pala, o kodėl vampyrų nereikia išnaikinti? Man atrodo, jų yra daugiau negu mūsų. - pasakiau.

- Nes mes netrukdom, - norėjo sučiupti man už galvos, bet aš greitai pasitraukiau.

- Bje, ar mes neesam sukurti tam, kad jus žudytumėm? - linksmai paklausiau. - Reiškia, mes esam už jus stipresni, siurbelike, - nusijuokiau. Kažkaip kai žaidi su savo gyvybe pasidaro labai linksma.

Rodyk draugams

63 įrašas, džiaugsmo ir skausmo provėrža

2010-06-18 parašė eglal3

Atsisėdau ant lovos visdar laikydama lapelį savoje rankoje. Širdis daužėsi keistai, kaip iš nevilties ir pykčio protrūkio. Akys pradėjo degti, o dantys nebetilpti  savo vietose. Mėginau nusirainti, bet niekaip neišėjo.

- Kaip jis taip galėjo man meluoti? - sušnibždėjau sukandusi dantis. - Vis dėlto, jam svarbiasnė Mišelė negu aš. Ir gerai, - sušaukiau. Atsistojau ir pagriebusi mašinos raktelius išlėkiau iš namų.

Dvidešimt antrasis skyrius

Nuvažiava į Londoną ir pasukau savo su Luise namų. Tikiuosi ji bus.

Pabarškinau, nors ir turėjau raktus. Niekas neatidarė. Atsirakinau tas duris ir žengiau į vidų. Viskas buvo normalei, tai žvalgydamasi po kambarius nuėjau ligi savojo. Jis buvo atrakintas, keista, aš jį visada užrakindavau. Žengau į vidų atsargiai, o kai pravėriau plačiai duris ir išplėtusi akis stebėjau kiekvieną jo kampelį, priėjau prie savo lovos, palinkau virš jos ir kitoje lovos pusėje pamačiau… Luisės kūną.

- Luise, - suspiegiau, bet ji nesukrutėjo ir tai man įvarė daugybę baimės. Nušokau staigiai prie jos pakėliau ant lovos. - Luise, pasakyk ką nors, nagi, - šaukiau jai į ausį. Negirdėjau  jos kvėpavimo, todėl pradėjau daryti dirbtinį kvėpavimą, nieks nepadėjo. Ašaros riedėjo taip, kaip kad būtų man galvos ištisai pilamas vanduo.

Nei iš šio nei iš to, mano akys pradėjo kaisti. Aš užsimerkiau, galvojau, kad čia tik dėl susijaudinimo. Rankas uždėjau ant Luisei ant kaklo ir meldžiau net nežinau ko, kad ji atsigautų. Man rankos pradėjo kaisti taip pat ir suunkėjo. Atsimerkiau ir žiūrėjau į jas. Jos raudonavo ir buvo visiškai prisispaudusios prie Luisės kaklo.

Mėginau atitraukti, gi ji taip tikrai neatsigaus, kai mano ranos užspaus jai kaklą ir ji negalės kvėpuoti. Niekaip neišėjo. pasukusi galvą pamačiau, kad po mano rankomis esanti Luisės oda raudonuoja, išsigandusi pažiūrėjau į jos veidą - akys atsimerkė. Ir jos buvo…… Lyg vandens bangos besivartančios tarp uolų.

- Taigi taip būna tik Polinai su Džošu, - sušnibždėjau.

Mano rankos dar labiau užkaito, kol aš pati vos pradėjau kęsti tą karštį. Pradėjau šaukti visu garsu, o pasku mane tai padarė ir Luisė. Šaukiau iš džiaugsmo ir skausmo. Staiga rankos atšalo ir jau galėjau jas pakelti nuo Luisės kaklo, o ant jo buvo likusios raudonos mano rankų žymės.

Apie jas ilgai negalvojau, nes Luisė jau kvėpavo ir niekas man daugiau nebebuvo svarbu.

- Luise, tu gyva? - šluostydamai ašaras paklausiau. Ji nurijo seiles.

- Aha, o kas čia buvo? Atėjo mergina ir trenkė mane į sieną žvėriškom jėgom, aš nukritau ir nieko nebeatsimenu, - šnekėjo šiek tiek sunkiai, bet pakankamai gerai, kad galėčiau nutuokti, kas tai galėjo padaryti. - Gal jei ją pamatyčiau galėčiau pasakyti, ar ten ji, - pasičiupinėjo kaklą. - Ei, kas mano kaklui? - atsikėlė ant alkūnių.

- Nesupratau, aš uždėjau rankas ir jos ten prilipo, o paskui degiau, ir tu, ir aš…. - nustojau šnekėti, nes mačiau, kad ji visiškai nesusigaudo reikaluose, kaip ir aš. - Mums reikia nuvykti pas mano draugus jie tikrai viską paaiškins, - šyptelėjau ir apsikabinau ją.

- Melisa, aš noriu valgyti, - suinkštė.

- O ko? Daržovių nemoku gaminti, - nusijuokiau.

- Ne aš noriu mėsos, - susiraukė, bet sakė tiesą. Jaučiau tai, o tai man buvo lAbai keista, nes ji vegetarė.

Rodyk draugams

62 įrašas, pusryčiai

2010-06-16 parašė eglal3

Dvidešimt antrasis skyrius

Nubudau, kai į mano veidą tvieskė skaisčiai geltona saulė. Buvo nepaprastai šilta. Atsisėdau lovoje ir apsižvalgiau. Nieko nėra. Įtempiau klausą ir klausiausi ar nieko nėra namie. Išgirdau tik virtuvėje labai tyliai kažką vaikščiojan. Užsimečiau chalatą ir tyliai nutipenau į virtuvę.

- Taip ir maniau, kad jau atsikėliai, -linksmai pasakė Gabius. Aš lėtai išlindau pro duris ir prisėdau prie stalo. Jis ruošė pusryčius.

- Iš kur žinojai, kad čia aš? - krapštydamasi akis paklausiau.

- Nes tu viena temiegojai ir nieko daugiu be manęs ir tavęs nėra namie. O šiaip tai visą laiką klausiausi, kaip tu kvėpuoji, - Atsisuko į mane su lėkšte ir puodeliu rankoje.

- Klausyk, tu juokingai atrodai, - nusijuokiau. Tikrai juokingai, kadangi vaikščiojo su mano mamos gelėta prijuoste ir plaukuose maėsi miltų liekanos.

- Kodėl? Taigi aš tau pusryčius padariau, - paėjo viską prieš mano nosį. Ten buvo blynai su uogien ir puodelis garuončios kavos su pienu.

- Ką šiandien nori veikti? - paklausiau, nes tikrai nenorėjau sedėti namuose tokiu oru.

- Nežinau, man tinka bet kas, svarbu, kad su tavim, - prisilenkė norėdamas pabučiuoti, bet aš pasitraukiau.

- Aš valgau, Gabrieliau, - įsikišau į burną blyną. Jis atsitraukė ir atsisėdo ant kitos kedės. Ištikrųjų tai aš dar nesiploviau dantų, ir dėl to nenorėjau, kad jis mane bučiuotų.

Kol viską suvalgiau praėjo mažiau nei dešimt minučių.

- Sugalvojau, važiuojam prie ežero, - pakilusi jam pasakiau. - Ir dėkui už pusryčius, nemaniau, kad vampyrai moka daryti valgyti, bet buvo skanu, - pasiražiau ir nubėgau į viršų. Jis tikriausiai galvojo, kad aš negirdžiu, be tyliai tipeno man iš paskos, ir bandė eiti taip, kad jo neišgirščiau. Aš nuėjusi į vonią psislėpiau už durų ir laukiau, kada jis ateis. Kai tik sulaikiau kvėpavimą jis įžengė į vonią. Jis stoėjo nugara į mane. Sukaupusi drąsą, šokau jam ant nugaros. Išpradžių jis sustingo, o vėliau paėmęs mane ant rankų, pabučiavo.

Bučiavomės gal apie penkias minutes ir tą laiką jis mane laikė ant savo rankų.

- Klausyk, mes taip niekaip nenuvažiuosim prie ežero, - atsitraukusi jam pasakiau.

- Melisa, tavęs niekas neverčia sdėti ant mano rankų, - jis pažiūrėjo į apačią, o vėliau į mano akis. Aš nervingai nusijuokiau.

- Ach.. taip, - nušokau nuo jo rankų. - Gal galiu persirengti? - atsikrenkštusi paklausiau.

- Aha, jo, gali, - išėjo iš vonios. Kaip mane užknisa, kaip taip nesuprantamai elgiamasi.

Nieko nelaukusi šokau į šortus ir maikę. Išsiploviau dantis, nusiprausiau veidą. Plaukus susirišau bet kai ir išėjau iš vonios.

Savo kambaryje radau ant lovos pamestą raštelį.

Melisa,
Aš tikrai nenorėjau išvykti, bet Mišelė kažko nerimsta.
Paulas sakė, kad jai reikia manęs ir ji su nieko daugiau nešneka.
Galėsi kitą kartą parodyti man tą ežerą, bet dabar turiu eiti,
Gabrielius

Rodyk draugams

61 įrašas, Nemirtingas dangus

2010-06-13 parašė eglal3

- A… - praradau žadą. - Rimtai? Tai nuostabu, Polina! - suklykiau ir prišokusi prie jos Džošo apkabinau, tai buvo didelis ir šiltas apsikabinimas. Na, jeigu dar būtų buvęs Gabrius, būtų likęs drungnas, bet tikriausiai vaikinai būtų susigrūmę.

-Žinau, žinau. Aš taip džiaugiuosi, - jai vis dar tekėjo ašaros rausvais jos skruostukais. Man buvo nepaprastai smagu dėl jų abiejų.

- Kokį vardą dėsit? - atsisėdau šalia Gabiaus.

- Dar nežinom, kas išeis. Bet… Jei berniukas - Amritu. jis reiškia - nemirtingas. O jei mergaitė… tai Skaila - dangus, - šyptelėjo. - Kai tik sužinojau, kad laukiuos iškrat sugalvojom juos. Gražūs tiesa?

-Taip labai, - įkvėpiau. - Nemirtingas dangus, - sušnibždėjau.

PO DEVYNIŲ SU PUSE MĖNESIŲ –

Štai laikau rankose mažą mergaitę - Skailą, o Gabrieliaus rankose guli šiltai suvyniotas - Amritas. Taip. Polina pagimdė dvynukus. Labai ja džiaugiuosi. Ji sakė, kad mes šiek tiek esame iš gyvūnų ir dėlto, gimdome daugiau vaikų vienu kartu. Aišku, ir paprasti žmonės gimdo irgi dvynukus ir trynukus, bet stichvilkiai pagimdo jų tiek kas kiekvieną kartą, kada laukiasi. Bent taip Polina išpasakojo.

Aš su Gabrieliu bendrauju nuoširdžiai ir be užuolankų. Jis viską apie mane žino, ir aš apie jį taip pat. Man patinka su juo vaikštinėti ant kalnų ir šokinėti per jūros bangas. Kartais karštai pasiglomonėjam, bet didesniam reikalui aš nesu pasiruošusi. Bet jis manęs nespaudžia, ir tai yra puiku. Turi subręsti vaisius ar ne?

- Gabrieliau ir Melisa, mes jum pirmiem norime pranešti tai… Mes tuokiamės, - sukikeno polina užsisėdusi Džošui ant nugaros, nes sako, kad yra labai iškankinta po vįsų tų gimdymų, nors jau beveik praėjo 1,5 mėnesio po visko.

- Kaip fainai, - sušaukiau. - Kas bus pamergė? - patempiau lūpą.

- Aišku, kad tu, mieloji, - Po nulipo nuo Džošo ir pribėgusi mane apkabino.

- Žinojau, kad tu apsimetinėji, - nusijuokė Džošas.

- Tai reikėjo numesti mane, mielasis, - nusijuokusi atsakė Po.

- Tavęs - niekada, - susinėrė rankas ant krūtinės.

Ai dar noriu pasakyti, kad tie du - Džošas ir Gabrielius - nebesipyksta. Kai Gabrielius padėjo nugabenti Poliną į vietą, kurioje ji gimdė. Jis jam gal 30 kartų dėkojo ir apkabino. Juokiausi iš Gabrieliaus nustebusio veido.

- Tai kada jos vyks? - paklausiau ir pasupau mergaičiukę, kuri nuostabiai šypsojosi ir rodė bedantę burną.

- Vestuvės? Nežinau gal kitą mėnesį, - Polina pasiėmė Amritą iš Gabiaus. O tas nebeturįs ką veikti priėjo prie manęs ir pabučiavo mano lūpas. Vos neišmečiau vaiko. Nors ir kiek kartų jau bučiavomės ir t.t., aš vistiek prie to nepriprantu. - Nagi, čia yra vaikų, - sukliko juokingai Po.

- Mes važiuojam pas mane namo. Pranešiu Kamilei apie tai, iki. - atidaviau Sakilą Džošui ir išbėgau pro duris. Gabius jau stovėjo prie mašinos. Ir kaip jis taip greitai…

Namuose visi šūkčiojo ir džiaugėsi dėl Polinos ir Džošo. Nedaug trukus užlipau į savi kambarį ir kritau lovon, nes buvau žiauriai pavargusi.

Rodyk draugams

Ei, žmogeliukai!

2010-06-12 parašė eglal3

Su pakilia nuotaika noriu pranešti, kad pradėjau dar vieną istoriją. Jei norite pažiūrėti spauskite ČIA.

Dėl šios istorijos nesijaudinkit, tikrai pabaigsiu.

P.S. Norėjau paklausti (net pačiai juokas ima), kaip reikia įsidėti skaitiklį į blogą? Aš nesuprantu… ;DDD

Jei žinosit parašykit.

DĖĖĖĖKUIII ;****

Eglalė

Rodyk draugams

60 įrašas, KLausymai ir žinia

2010-06-10 parašė eglal3

Nors jis buvo ir šaltas kaip ledas, Gabius mane bučiavo karštai ir lėtai, suteikdamas pasigardžiavimo kiekvienam jo prisilietimui. Aš juo mėgaujuosi čia ir dabar. Miško tamsoje. Jis mane paguldė ant žemės ir užvirto nesunkiai ant manęs. Kai jau buvo belikę tik kelnės ir, na, žinot, ten TAS reikalas, aš supratau, ką darau.

- Gabrieliau, - tariau švelniai kvepuodama jam į kaklą. - 0 Gal nereikia? nešiandien ir ne čia, - atstūmiau nuo savęs tokį kąsnelį, kurio nei viena mergina neatsisakytų šio gardėsio. Bet aš… aa.. Nebuvau apsisprendus, bent taip man visi sakydavo. Neapsisprendėlė. Aš su tuo pilnai sutinku ir gerbiu kiekvieno žodį, bet kitaip negaliu.

Atsisėdau ir pradėjau narplioti savo maikutę iš pavojingų skruzdžių atakos. Nors aš jų visai nejaučiau.

- CHmm. - atsikrenkštė ir atsistojo. Neatrodė susinervinęs. Vat tai yra gerai. - Aš neverčiu. - šyptelėjo ir užsimovė megstinį per galvą, kuris paslėpė jo gražius raumenis. Nu va, ir vėl.

- Gerai, nes kitaip būtų reikėję vėl tave persmeikti ir pabėgti, - nusijuokiau.

- Aš vistiek būčiau pasivijęs, bet nepagalvok, kad aš koks ištvirkėlis, ar kas, - pakėlė vieną antakį. - Visus tokius jau išžudžiau, tad jų jau nebėra, - sukikeno.

- Rimtai čia? - surimtėjau.

- Ne, nerimtai čia, - pasišaipė ir vėl nusijuokė.

- Nesišaipyk, - papūčiau lūpas. Jis priėjo prie manęs ir pakėlęs pabūčiavo į tas papūstas lūpas. Nusijuokiau. - Paleisk, laikas namo, - pajudinau rankas, kurios bbuvo prispaustos jo rankomis prie mano šonų.

- Aš galiu tave panešti, - sukikeno.

- MAn patinka vaikščioti, nors ir su kulniukais, - nuleido mane žemyn, ir dar kartą pabučiavo.

- Duokš ranką, - ištiesė savąją. Padaviau ir pradėjom eiti link mano namų. - Kokia tavo mėgstamiausia spalva?

- Man visos patinka, o tavo?

- Žalia. Kas tau skaniausia?- paspaudė mano ranką.

- Tu, - pažiūrėjau jam į akis ir nusijuokiau garsiai. -  O iš valgomų dalykų, tikriausiai, bananai. o tau? Kraujas? - sukikenau, nes tai vienintelis dalykas, ką jis ir valgo.

- Dabar - jo, Bet, kai buvau žmogus patiko braškės ir kriaušės, - apsilaižė.

- Nori dabar paragauti?

- Am. Dėkui, bet ne, - papurtė galvą.

- Gaila. Kiek tau metų?

- 153, o tau? - nusijuokė.

- Wow, man toli ligi tavęs. Tu negali truputį numirti iki kol aš pasensiu, ir vėl atgyti? - nusijuokiau.

- Ne, nelabai. Bet gali su manimi taikstytis, kol atsibosiu, ir paskui nužudyti, bet, žinok, aš sunkiai pasiduodu. Tai kiek tau? - apkabino per liemenį.

- 19, Tuoj bus 20. - nusijuokiau. - Jubiliejus.

- Tikrai, kad tau mažai, aš senukas. - sukikeno.

- Gal bėgam ką? Aš noriu valgyti, - kad ir kaip norėjau tai nuslėpti - nepavyko.

- Ok. Ką valgysi?

- Net neįsivaizduoju. Bėgam pas Poliną, ji turės ką, - nusišypsojau ir atsisukau į jį pažiūrėti jo reakcijos.

- Ir vėl? - nervingaii sušnekėjo.

- Ogi taip, - nusijuokiau ir paleidusi jo ranką pasukau į kitą pusę link Po ir džošo namų.

Dvidešimtasis skyrius

Namuose degė šviesos, tad nieko nelaukusi pribėgai prie durų iš paskos tempdamasi Gabių. Jis kaip mažas vaikas. Net juokas neima. Paskambinau ir išgirdau, kaip kažkas parbilda laiptais, atsidaro durys ir ten… Polina.

- Polina!!! - pašokau ir apsikabino ją. Ji mane taip pat.

- Melisa, kaip smagu tave matyti, kai Džošas papasakojo, kas šiandien čia įvyko, galvojau, kad jau nebeateisi, - atsitraukė nuo manęs ir šiltai pažiūrėjo į Gabių.

- Po čia Gabrielius, Gabiau čia Po, - Atsistojau į šoną.

- Sveika, Po - tai sutrumpinimas iš Polinos? - paspaudė jai ranką ir taip pat nusišypsojo. Na va, nors truputį kitaip nei Džošas.

- Taip, O tavo Gabius? - nusijuokė. Gabius palinkčiojo su galva.

- Turi ką nors valgomo? - jau nebeištvėriau. Gabius ir Po nusijuokė.

- Aha, virtuvėje. Eime.

Kol valgiau tie abu šnekėjosi apie orus, vėliau gyvūnus, o dar vėliau apie kažkokią laidą su mašinomis. Kai mano lėkštė buvo jau tuščia išgėriau kavos ir visi kartu patraukėme į svetainę. Atsisėdom ant sofos ir aš pasakojau, kaip nudūriau Gabių, Džošas tuo momentu visiškai įsitraukęs į mano paskojimą, nes akyse matėsi daugybė bangelių. Tai mane juokino.

- Po? - paklausė Gabirelius, o toji į jį atsisuko. - Ką norėjai papasakoti Melisai? - atkreipiau į Polinos raustančius žandus ir švytiničias akis iš susijaudinimo.

- Aš… Nežinau, kaip pasakyti, - paėmė Džošo ranką. - Aš … Nėščia. - Jai iš akių pasipylė didelės ašaros. Nu man šiandien jų per daug.

Rodyk draugams

59 įrašas, džiaugsmas

2010-06-09 parašė eglal3

Viskas tarsi sustojo. Girdėjosi tik mano nagai drėskiantys Gabrieliaus odą, rūbus, kaulus ir mano širdies lėtas plakimas. Giliai kvėpavau, nes nesupratau, kas ką tik įvyko. Jis giliai atsiduso ir užmerkė akis. Mano kūnas atsvėrė jo kūno ir padėjo ant žemės. Akimis klaidžiojau po jo veidą, bet nieko nemačiau. Kaip supratau, mano nagai dar buvo jo krūtinėje. Susipratusi greitai juos ištraukiau ir pabandžiau nusiraminti.

Atsiklaupiau šalia Gabrieliaus kūno. Tasai nerodė jokių gyvybės ženklų. Iš mano akių pradėjo riedėti ašaros. Kaip aš galėjau nužudyti ką nors iš savo pažįstamų? Tuo labiau Gabrielių… Rankomis užsiėmiau galvą ir pradėjau verkti su garsu. nejaugi jis mirė? jau atvirtusi savimi pradėjau jį purtyti.

- Gabrieliau, Gabrieliau? Tu gyvas? Atsiliepk, - su pilnomis akimis ašarų pažiūrėjau į jo žaizdą. Iš jos nebėgo kraujas. Matėsi tik maikėje skylės. Norėjau pažiūrėti, ar yra ir žaizda, bet mano ranką kažkas šalto sugriebė. Aš pažiūrėjau į savo ranką, vėliau į manę laikiusią, o po to į jos šeimininką. Tai buvo Gabrielius. Išsišiepiau iki ausų irnet nesuspėjus sureaguoti apsivijau rankomis jo kaklą. Vis dėl to aš nieko nenužudžiau… Šiandien. Gabius sukosėjo.

- Ups… - sukikenau ir atsitraukusi nusišluosčiau ašaras. Jis atsisėdo ir atsirėmė viena ranka į samanas.

- Užmiršai… - pažiūrėjo į žemę, vėliau į marškinius. - Taigi man neįmanoma mirti, - nusijuokė.

- Bet čia buvau ne aš, mano kūnas pats… - uždėjo smilių man ant lūpų ir šyptelėjo.

- Mano kaltė, nesupratau, ką darau, - patraukė pirštą. - Tai kodėl manę sekei? - Pasitaisiau plaukus, nežinojau ką atsakyt. - Nežinai atsakymo? Nieko tokio. - sukikeno. - Žinai, man reikės tavo broliui atiduoti marškinius.

- Bet… Pala, tau nieko tokio, kad aš nudūriau tave? Jokių randų? Skylių? - pažiūrėjau į jo pilvą.

- Gal randų bus, bet dabar nieko nejaučiu… Na gal tik kažkokį deginimą tose vietose, bet nieko tokio, - patapšnojo per pilvą. - Turi gana gerą reakciją, mergyt, - nusijuokė.

- Jooo…. - Nutęsiau. - Neblogą, - perkreipiau veidą.

- Vis dėl to, gali manęs atsiprašyti, - klastingai šyptelėjo. Ir linko mano veido link. Kodėl kai susinervinu arba jaudinuosi, mano širdis pradeda kalti kažką viduje? Degti taip, kaip magma nedega žemės centre? Gabrielius nutraukė mano mąstymus, brūkšteldamas nosimi per mano skruostą rando link. Jo nepasiekęs sugrįžo mano akimis ir pasiliko prie lūpų, kurios tirtėjo ir degė. Širdis pradėjo tuksėti dar smarkiau ir Gabrielius nusijuokė.

- Aš viską girdžiu, Melisa, - vaidindamas griežtą pasakė. Mano rankos buvo padėtos ant žemės ir spaudė kumščiuose nukritusius lapus, nors buvo vasara. Jis vis dar delsė ir šaltai alsavo į mano lūpas. Akys žiūrėjo į mano akis. - Žinojai, kad tavo akyse žybsi žiežirbos? - pasislinko dar arčiau, ir kai šnekėjo jaučiau, kaip jo lūpos, jam šnekant, liečia manas.

- Taip, - dusliai atsakiau. Gal dar pradėsiu urgzti?

Dar palūkėjęs (jis tikriausiai norėjo ištampyti mano nervus, ir nutraukti kraujagysles, kurios laiko širdį) ji teikėsi mane lėtai ir švelniai pabučiuoti. Užmerkiau akis, ir pasidaviau jo glėbin.

O dabar įsivaizduojat? ;DD

Rodyk draugams

58 įrašas, užpuolimas

2010-06-08 parašė eglal3

Gabrieliaus vietomis paraudonuodavo, o jo rankos stipriai spaudė gyvastį iš ten to nelaimėlio. Aš supratau, ką jis darė - maitinosi. Man buvo jo gaila. Pradėjau lėtai eiti link Gabiaus, tačiau jis pradėjo visas tirtėti ir lėtai atsistojęs atsisuko į mane. Per mane perėjo šiurpulys. Juk jis man nieko nedarys? Ar darys? Aš jo vistiek nebijojau, nors ir girdėjau jo urzgimą ir neįtikėtinai žalias tviskančias akis. Jis visai nepanašus į tą Gabrielių, kurį aš pažįstu.

- Gabrieliau, čia tu? - nedrąsiai paklausiau, nors ir tiksliai žinojau, kad ten jis. Tačiau jokio atsakymo.

Sustojau ir pažvelgiau jo veidan. Mano akys slydo jo akimis, skruostais ir pagaliau burna. Ji buvo mažumėlę kruvina ir pravira, o jos viduje tviskėjo baltos iltys. Beveik tokios pačios, kurios mane užpuolė prieš daugybę metų. Mano kūnas užsidegė. Akys pradėjo degti lyg pranešdamos apie pavojų. Žengiau žingsnį atgal, o Gabrielius pradėjo eiti arčiau manęs. Mano širdis pradėjo dundėti mano krūtinėje, dar niekada nebuvau taip susijaudinusi ir išsigandusi? Nejaugi jis mane baugina? Taip, taip ir yra. Jis ne Gabrielius, o žudikas, kuris, jaučiu, nori mane nužudyti.

- Žinai, tu skaniai kvepi, Melisa. Ypač dabar, kai manęs bijai, - baisiai sukikeno. Jis gal apsėstas? Pajaučiau, kaip mano kūnas pradėjo virsti į stichvilkę. Tikriausiai ja pavirstu, kai būnu susijaudinusi ir pajaučiu grėsmę. MAno iltys pradėjo remtis į mano apatinius dantis, tad man reikėjo prasižioti. Kai tai padariau, Gabrielius klastingai šyptelėjo. - Taigi man grasini? - sukikeno. Kas jam? Pažiūrėjau į jo akis, mačiau savas, kurios buvo sumišusios ir liepsnojančios. - Žinai, tu labai keista. Kodėl tavo akys dega, o ne banguoja, a? - Jaučiau, kaip iš mano pirštų galiukų išeina liepnos kartu su nagais. Gyliai įkvėpiau ir užsimerkiau, o  atsimerkusi jo nebemačiau. Kur jis? Norėjau apsižvalgyti, bet pajaučiau alsavimą sau už nugaros. - Nori pabėgti, degtuk? - paglostė mano kalką savo šalta ranka, per mane perėjo elektra. Jis labai greitai atsistojo keliais metrais toliau priešais mane.

- Kas tau Gabrieliau? - vis dar nesuprantu.

- O ką nematai? Tu man sutrukdei pietus, nors buvo juos visai nesunku pasigauti, - nusijuokė. - Aš noriu išbandyti tavo jėgas, Melisa. - nusijuokė.

- Aš galiu išeiti, gali pabaigti, - pasisukau į pusę iš kurios atėjau. Žengiau žingsnį.

- Neik, - sušaukė.

- Kodėl? - žengiaau kitą.

- Neik sakau, - dar garsiau sušaukė, nors aš ir taip puikiai girdžiu. Gal jis jau atsigavo? Atsisukau jo pusėn ir pamačiau į mane skriejantį kūną su aštriais dantimis. Nežinojau, ką daryti, bet mano instinktai tai puikiai žinojo. Kūnas įsitempė ir visa pradėjau degti. Pritūpiau ir laukiau, kada jis priskris arčiau. Visiškai apie nieką negalvojau, tik ištiesiau rankos ir leidau savo nagams susmigti į Gabrieliaus krūtinę…

Labai stengiausi parašyti taip, kad jūs visa tai įsivaizduotumtėt… ;)
TAi ar pavyko? ;)**
Eglalė

Rodyk draugams