BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

43 įrašas, keista Tiesa

- Tai tu turi brolį? - linksmai paklausiau.

- Turėjau… -  nebeliksma. - Bet jis mirė. Nes buvo per daug nusilpęs… - nusisuko į langą. Truputį per daug melodramatiška. Jis gal norėjo, kad aš jį kažkaip paguosčiau, bet aš vistiek stovėjau keli metrai nuo jo ir beužuojautos žiūrėjau į jo nugarą.

- Kaip gaila… - visai ne. - Dėl ko jis nusilpo? Jį kažkas sužalojo? - šyptelėjau. Kas man darosi? Mano užuojautos lašeliai, nors ir kiek jų ten tebuvo, visiškai išdžiūvo?

- Buvo užpultas… - atsisuko į mane. - Stichvilkių. - bet aš nesuprantu. Tai kaip aš pavirtau stichvilke, o ne kokia vampyre?

- Tai aš turėjau tapti vampyre… O dabar esu kažkas kitas… Nusipezi čia kažką. - šyptelėjau.

- Nieko nenusipezu! Mano brolis žuvo, o tu iš manęs tyčiojasi? Truputį pagalvok, kur esi! - pradėjo šaukti.

- Blet, tu man grasini? - aš ant jo, aišku, taip pat šaukiau. Kaip gi kitaip.

- Ne, atsiprašau. Tiesiog man sunku tai prisiminti, kad jis mirė,nes jį sustabdė mažas berniūkštis. - pakėlė akis. Jose aiškiai matėsi skausmas.

- Tai būtum norėjęs, kad tavo brolis būtų mane nužudęs? - vis dar žiūrėjau į jo akis, o Gabrielius net nesiteikė jų atitraukti nuo manųjų.

- Tada - taip. Dabar, kai sužinojau, kas toji mergaitė, nenorėčiau. - kaip malonu iš jo pusės.

- Mmmm.. - numykiau ir pradėjau vaikščioti po kambarį. Gabius stovėjo vietoj. Kaip dramatiška.

- Klausyk, tu tokia nenuspėjama… - sustojau vietoj. Atsisukau į jį ir nutraukiau.

- Jokių meilių seilių, ok? - dribtelėjau ant lovos. - Ką dar žinai apie mano pasikeitimą, pasakyk. Ir aš varysiu, tau nereikės nieko daugiau aiškinti ar panašiai. Taigi pradėk, įdėmiai klausau. - pasijaučiau kaip… net nežinau… kaip kokia vadybininkė. Visaką nurodynėju ir viskas.

- Ammm. Šiek tiek nustebau. Aš apie jokias seiles ir meiles net nenorėjau šnekėtis. - uch, tiesiai į paširdžius. Paradėjau per daug savimi pasitikėti. - O šiaip daugiau nieko nežinaau, tik, kad ten buvo mano brolis. - priėjo arčiau sofos, ant kurios sedėjau aš.

- Gerai, iki. - vaidinau nesusigėdusią. Nors taip nebuvo. Man buvo gėda ir labai nemalonu. Šiaip norėjau pasirodyti kaip uola. Žinot, pasikėlimo prošvaistės. - Paulai!!! - pagalvojau, kad gal Paulas galėtų mane parvežti. Nepadoriai atrodau. Kraujuota ir per daug “pasitikinti” savimi. Net pačiai juokas ima.

- Ką? - parbėgo laiptais iš viršaus labai greitai.

- Parvežk mane namo, ok? Turi atsilyginti už padarytą žalą. - atsitraukiau džemperį ir Paului su Gabrielium parodžiau savo geltoną, jau raudoną, suknelę.

- Ach.. Šūdas. Nu gerai. Varom. - aš jau stovėjau vakaro tamsoje, o už manęs ėjo Paulas. Staiga sustojo. - Ai, Gabrieliau, pažiūrėk, kad mano katytė nepabėgtų. Dėkui. - katytė? Kokia dar katytė?

Jau sedėjome važiuojančioje mašinoje, kai jo paklausiau:

- Kokia katytė?

- Augintinis, kol užauks reikia daug ir gerai maitinti. - dėstė Paulas žiūrėdamas į kelią.

- Tai tau patinka katės? - linksmai paklausiau.

- Nelabai, bet jų krauijas skanus toks. Delikatesas, kaip čia kitaip bepasakius. - išsivėpiau, kaip įmynusi į arklio pyragėlį. Paulas pradėjo juoktis. - Juokauju, Melisa.

Patiko (23)

Rodyk draugams

1 komentaras | “43 įrašas, keista Tiesa”

  1.   agnieskablogaslt rašo:

    Labai patiko šitas įrašas, perpintas liūdesio, bet ir juoko

    Vienu žodžiu labai patiko ir laukiu dar :)

Rašyk komentarą