BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2010

17 įrašas, susitarimas ir isterija

2010-04-28

Aš, nežinojau ką darau, tačiau ėjau prie jo, kol jis priėjo sieną. Džo akys buvo stklinės ir atrodė, kad nejuda. Burna prasižiojusi ir dreba. Vėl pažiūrėjau į jo akis, ir pamačiau kažką žaižaruojantį. Priėjau prie Džo arčiau, ir nosimi beveik liečiau jo nosį, jo akyse atsispindėjau aš!
Mano akyse dėgė liepsna. Oranžinė, geltona kartais net ryškiai raudona. Nesupratau, ar man vaidenasi ar tikrai per daug prisiliuobiau. Tačiau toliau žiūrėjau į savo akis, per Džo.
- A… aaa.. kas…. tauuu? - mikčiodamas paklausė Džo.
- Nesuprantu! Gal tu nori paaiškint?! - isterikavau aišku, kaip dieną.
- Tavo akys… Jos liepsnoja!- Norėjo mane sutumti į šalį, bet aš jam neleidau ir vėl atsistojau priešais jį.
- Neik niekur! - uždėjau jam ranką ant peties. Mano šiluma jau blėso, akys taip nebedegė. Džo mano ranką norėjo numesti, tačiau aš paėmiau jam už veido. - Palauk savo kambary, kol aš aš išeisiu, tada galėsi eiti kur nori, tačiau niekam nesakyk apie tai, kas ką tik atsitiko, antraip aš pasakysiu policijai, kad tu mane norėjai išprievartauti. Supratai? - Šnekėjau ramiu balsu, ir rodos, jis truputį nusiramino. Po visos tos isterijos, aš pradėjau mąstyt nepaprastai blaiviai ir ramiai. Todėl buvo lengva šnekėti su prieš mane stovinčiu išsigandusiu mūru.
- Taip, supratau. Aš niekam nesakysiu, jei pasakysi, kas tau yra. - nurijo seiles. Jau apsiprato.
- Aš net pati nežinau, tai kaip aš tau papasakosiu?! - kodėl jis mane priveda prie isterikos?! Šiek tiek nusiraminau. - Suprask, aš nebekreipiu dėmesio į tai, ką tu man norėjau padaryt, tad tu nebeklausinėk apie mano akis? Sutinki?
- Gerai, gerai. - užsimerkė, ir palietė savo kaktą, lyg tikrindamas ar neturi temperatūros.
- Einu jau. - paskutinį kartą pažiūrėjau į džo akis, mano akys jau spėjo užgesti. Gerai.
Džo prieš man išeinant atsitūpė ant grindų ir pasiėmė sau už burnos. Tikriausiai jis galvoja, kad jis sapnuoja.
Vakarėlyje žmonės jau buvo apsigėrę. Pamačiau prie baro stovinčią Luisę. Bėgau prie jos. Tačiau vis dar žiūrėjau įžemę, ir rankas laikiau kuo arčiau galvos, kad jei ką galėčiau užsidegt. Jaučiausi, kaip žudikė, kuri pabėgo iš kalėjimo ir dabar slepiasi.
Pagaliau priėjau Luisę.
- Lui… Man reikia eiti iš čia. Man reikia tau kai ką papasakoti. - vos neapsiverkiau. Tikriausiai tik dabar suvokiau kas įvyko.
- Gerai, eime, tavęs aš tik ir laukiau. - Pradėjo tempti mane už rankos laukan. Aš į žiūrėjau klausiamu žvigsniu savo ką tik užgęsusiom akimis, tačiau ji buvo susiraukus kaip subinė, ir pikta, kaip širšė. Nedrįsau klausti.

Rodyk draugams

16 įrašas, Baimė ir aistra

2010-04-27

Nežinau, galbūt tai buvo aistra ką tik sutiktam žmogui, arba tai, ko neįmanoma paaiškinti. Tačiau man buvo labai malonu, kai jis bučiavo kaklą, lūpas ir pečius. Bet po kelių minučių malonių, mano apsvaigimas nuo degtinės netikėtai išgaravo ir, aš supratau, ką darau. Džo buvo paskendęs mano šilumoje ir plaukuose. Aš sučiaupiau lūpas, nors viena mano dalelė neapsakomai troško to, kas ką tik būtų įvykę, tačiau kita - liepė man to nedaryti. Ir toji antra laimėjo.
Džo nekreipė į mano rankų nuleidimą ir lūpų sučiaupimą, tuo momentu tapau labai įsitempusi. Jis labai jau striprus vyras. Aš bijojau jo. Aš sukietėjau, kaip akmuo, ir nebejudėjau. Gulėjau ant nugaros išsitaršiusi, ir laukiau, kada jis nustos. Džo toliau mane bučiavo ir pradėjo mauti mano suknelę.
- Klausyk, aš nebenoriu to, ko galvojau, norėsiu. - Džo atsitraukė ir pažiūrėjo man į akis, jo pilkosios akys buvo girtos ir  nieko nesuprantančios.
- Ane? Bet aš noriu, prašau, dėl manęs gerai? Tau nieko nebus, aš turiu gumelių. - atidarė stalčių esantį virš jo lovos, ir ištraukė visą juostą gumyčių. Pametė jas ant lovos ir toliau grabinėjo mane. O aš gulėjau, kaip lenta.
- Aš nenoriu. Leisk man eiti. - pradėjau jį stumti nuo savęs.
- Ei, ką darai? - truputį atsitraukė nuo manęs.
- Einu lauk. - jis paėmė man už liemens ir prispaudė prie lovos, kai mėginau keltis. - Paleisk! - šaukiau. Aš nemaniau, kad jis toks baisus.
- Ne, tu mane privertei susijaudinti ir dabar aš turėčiau tave paleisti? Nejuokauk. - vėl pradėjo bučiuoti mano kaklą.
- Ei, paleisk!  Aš rėksiu! Pamatysi! - pradėjau daužyti jam į didelę krutinę, jis tikriausiai net nieko nejautė. Mane paėmė didžiulis pyktis. Ir vėl ta liepsna iš mano rando išsiliejo mano veidu ir sustojo ties mano akimis. - AAAAAA! Skauda! - rėkiau ir dėlto, kad Džo mano rankas prispaudė prie lovos rėmo be galo skaudžiai, bet ir dėlto, kad mano akys atrodė išdegs ir liks tiks akiduobės. Rėkiau nesava gerkle.
Džo užkimšo mano burną.
- Nerėk, kale! - Trenkė man per veidą. Akys dar labiau pašėlo. Jaučiau, kaip ugnis eina mano kaklu, bet ir vėl sukyla į akis. - Neužteko?! Dar nori?! Še, kekše!- dar kartą trenkė, nors aš ne dėlto net rėkiau.
Man pradėjo riedėti ašaros, bet greit jų nelikdavo. Išgaravo? Nesuprantu.
Šiaip taip atstūmiau Džo su kelėnais nuo savęs, ir jis užsimojo vėl man trenkti, tačiau aš sutikau jo akis savosiomis ir jis nustėro. Nežinau dėl ko, tačiau tai šiurpu. Jis žiūrėjo į mano akis, ir nulipęs nuo lovos, atbulom ėjo atgal.

Rodyk draugams

15 įrašas, Džo

2010-04-26

Septintasis skyrius

Įėjus į didžiulį namą pamačiau daugybę jaunų žmonių besilinksminančių vakarėlyje. Tomas nuėjo susirasti savo draugelio, kuriam šis namas ir vakarėlis priklauso, nes norėjo supažindinti mane ir Luisę su juo. Mes nuėjom atsisėsti ant fotelio.
- Linksma ar ne? - šaukė Luisė, nes per muziką nebuvo įmanoma nieko girdėti.
- Taip, tikrai. Džiaugiuos, kad atėjau. - nusišypsojau.
Pilvas pradėjo burbuliuoti, ir tai ženklas, kad man reiktų į tuliką.
- Ei, Luise, aš noriu į tuliką. - irgi šaukiau. - gal žinai kur jis yra?
-Ne, taigi aš taip pat čia pirmą kartą.
- Tai aš einu paieškoti. - atsikėliau ir pamojavau Luisei. Žengiau į besitrinančių kūnų košę.
Einant pro žmones mane užkalbino ne mažiau, kaip keturi vaikinai, ir visi klausė : ” Gal nori su manim į kambariuką?”. Aš tik papurtydavau galvą.
Užlipus į antrą aukštą, tualetą surasti nebuvo taip ir sunku, kaip įsivaizdavau. Pačiame kolidoriaus gale ant durų buvo parašyta “WC”.

Grįžus į tą pačią vietą, kur palikau Luisę, kartu stovėjo Tomas ir kažkoks nepažįstamas vaikinas. Jis mane nužiūrėjo įžūliomis akimis. Priėjusi tariau:
- Sveikas, tu tikriausiai šio vakaro šeimininkas? - prunkštelėjau.
- Nu taip, tai aš. - nusišypsojo. - Aš Džo. O tu būsi…? - suraukė antakius.
- Melisa. Kaip arbata. - nusšypsojau. Tai ką veiksim? - atsisukau į Luisę ir Tomą. Jie nusijuokė.
- Mes einam atsinešti gėrimų. Jūs pabūkit čia jei norit. -Nuliuoksėjo gražioji porelė.
Džo buvo visai nieko. Tik ne iš šio, nei iš to pradėdavo juoktis. Gal aš ko nepastebėdavau, bet… nežinau. Jo dideli pečiai man užstojo pusę kambario vaizdo. Tikrai stiprus vyrukas. Akys, man atrodo, pilkos, o plaukai trumpi ir rudi.
Mes kartu patraukėm prie baro.

- Ko išgersi? - paklausė Džo manęs.
- Paprastai negeriu, bet šiandien gal… kokteilį. su apelsinų sultymis. - judinau galvą į muzikos taktą.
- Barmene, merginai - degtinės su apelsinų sultymis, o man- degtinės stikliuką, prašom. - atsisuko į mane. - Gal nori pašokti? - paėmė už rankos.
- Taip, aišku.
Buvo greita tranki daina. Visi spyruokliavo, trynėsi ir glostėsi. Džo nei kiek nesitrovėdamas apglėbė mano liemenį ir prisitraukė arčiau. Aš šokau bet kur ir belekaip, tai laikas, kai man reikia išsitaškyti. Po kelių minučių viso šokinėjimo sumąstė nueiti išgerti.
Džo savo degtinę iškarto susipylė į burną, ir žiūrėjo į mane, kol aš gėriau savo kokteilį. Vienu atsikvėpimu išplumpinau, nes buvau žiauriai ištroškusi. Man ta degtinė trenkė į galvą iškarto, tikriausiai gėlto, nes seniai begėriau. Džo ir vėl užsakė man tą patį.
Vėliau ėjome dar šokti. Tikriausiai jam tai patinka. Matyt, buvau tiek tuo momentu apgirtusi, kad Džo nutaikė laiką ir pradėjo mane bučiuoti. Aš į jo bučinį atsakiau , ir tikriausiai jis dėlto nustebo, nes truputį atsitraukė. Vėliau pamatęs mane, kad aš laukiu jo šiltų lūpų, vėl pradėjo mane bučiuoti.
Nors anksčiau buvau nusistačiusi prieš tokius dalykus, kad ką tik susipažinus su žmogum negali bučiuotis nekreipiau dėmesio ir į tai, kad jis pradėjo graibyti mano užpakalį.
- Gal nori eiti į mano kambarį? - pakštelėjo vėl man į lūpas.
- Aha… galim eiti. - Pasilaižėm dar kokį 30 sekundžių ir užlipom suktais laiptais į viršų.

Rodyk draugams

14 įrašas, užklupimas ir skelbimas

2010-04-25

Šeštasis skyrius

Praėjo dvi savaitės po mano žiauraus skausmo išpuolio. Iš tikrųjų, kaip jau seniai.
Luisė vis daugiau laisvo laiko praleidžia su Tomu. Taip, to vaikino vardas Tomas. Lui sakė, kad su juo labai linksma. Ji, tiesiogine ta žodžio prasme, varvina dėl jo seilę. Ištisai šneka apie jį. Toks jausmas, kad aš kartu su ja einu susitikinėti su Tomu, nes viską apie jį žinau, ką ir Luisė.
Jis mėgsta baltą šokoladą, tamsų alų, futbolą. Nors žaidžia krepšinį. Negali gyventi be muzikos ir dievina Miike Snow. Tomo ūgis 1,95 m, svorio nežinau. Raumeningas. Bent taip Lui sakė. Aš jo dar nemačiau iš arti, ir nesisveikinau. Bet, žodžiu, Tomas Luisei žiaurių žiauriausiai patinka.
Aš iš namų darbų, kuriuos reikėjo padaryti, gavau 7. Visai neblogai, kai jį padariau per valandą. Kitą kart daugiau pasistengsiu.

Dabar sėdžiu savo kambary ir nieko neveikiu, net neturiu jokios knygos, kad galėčiau paskaityti.
Sugalvojau internete paieškoti darbo. Pilna laisvų vietų padavėjų darbų. Rdau kelis barmenų. Pala, atgal atgal.

“Ieškome naujo jauno žmogaus tam, kad būtų barmenu mūsų pašėlusiame “Burning” klube.

Norinčius dirbti, prašome pildyti anketas.
Jas rasite atėję į mūsų klubą.

“Burning” klubo administracija”

Taigi tame klube dirbo tik vienas vaikinas - Gabrielius. Kodėl jis išėjo iš darbo? Taigi jis, man atrodo, Gabrieliui patiko.

Pagaliau grįžo Luisė. Kartu su Tomu.
- Ei, sveika, Melisa! - sušaukė draugė. Aš išlipau iš lovos ir nuėjau į virtuvę.
- Sveika. - priėjau prie Tomo ir ištiesiau ranką. - Labas, aš Melisa. Tu Tomas, ar ne?
- Laba. Taip, tai aš. - nusišypsojo. Tomo akys didelės, gilios ir labai gražios mėlynos spalvos.
- Kur buvote? - Nuėjau prie šaldytuvoir išsitraukiau jogurtą.
- Tomo namie. Jis persirengė, nes varysim į jo draugo vakarėlį. - Luisė nuėjo prie Tomo ir jį apsikabino. Gražu.
- Aa. Tai smagu. Ką tu rengsies? - pakabinau  jogurto šaukštą ir įsiskišau į burną.
- Dar nežinau. Einu pažiūrėti. - išėjo į savo kambary. Likau viena su Tomu.
- Tai… ką tu veiksi? - atsisėdo prie stalo.
- Nežinau. Gal teliką pažiūrėsiu. Eisiu miegoti. Beje, vos neužmiršau, neleisk Luisės daug gerti. - prunkštelėjau.
- Gerai gerai. Ei, gal nori su mumis kartu važiuoti? Nuobodu tikrai nebus. - nusišypsojo.
- Nu gerai. Vistiek nėra ką veikti. Ammm. Einu apsirengti.
Rengiausi aptemtą blizgančią mėlyną suknelę, užsimoviau aukštais kulnais juodus batelius. Plaukus susirišau į kuoduką. Atrodžiau gana puikiai.
Išėjusi pamačiau Luisę, ir vėl, aistringai besibučiuojant su Tomuliu. Wow! Truputį sutrikau.
- Hey! Kaip linksmai jūs čia praleidžiat laiką! Gal ir mane priimsit? - nusijuokiau. - Juokauju, aišku. - Luisė pradėjo juoktis, o Tomas nusivalė sau nuo lūpų Lui lūpdažius. Kaip juokinga, kai užklumpi!
- Ei, kaip gražiai atrodai! O kaip aš? - prašneko Luisė.
- Nuostabiai. - Lui buvo apsimovusi juodą su geltonu suknele ir aukštais geltonais bateliais. Gražu. - Tai kada važiuojam? - pasidarė smalsu. Pagirebiau savo paltuką.
- Dabar. - Visi linksmi Išlėkėme pro duris.

Rodyk draugams

13 įrašas, vienatvė ir melas

2010-04-24

Gabrielius nuostabus vyras su kuriuo smagu bendrauti… ir valgyti. ;) Tačiau aš negaliu dabar prasidėti su vyrukais. Reikia baigti (puikiai baigti) universitetą, susirasti padorų darbą ir butą. Žodžiu, dabar man galvoj kiti dalykai, ne vaikinai.
Bobas. Oi Bobas. Nežinau, jis man beveik brolis. Luisės brolis. Fui nenoriu su juo bučiuotis, mylėtis ir dar ką nors daryti, nors jis ir labai gražus.
Gerai, SKAUSMAS. Baisusis mano skausmas. Kaip supratau, jis išėjo man iš rando, kai Gabrielius jį lietė. Tikriausiai jis man skauda, kai kažkas jį liečia. Reikia tai išbandyti su Luise. Paprašysiu, kad ji paliestų. Tad bus nuspręsta, kad mano rando negaali niekas liesti.
Taip mąsydama ir begalvodama atsiradau prie savo mašinos. Greitai atsidariau dureles, įsėdau ir taip pat greit uždariau. Tau, kad neišblėstų Gabrieliaus nuostabūs kvepalai. Kaži, gal yra tokių automobilinių oro gaiviklių, kaip Gabiaus kvepalai. Būtų puiku. Ir namuose pilna pridėčiau. Luisė nekreiptų dėmesio.
Och, tu velnias! Prisiminiau, kad reikia nutapyti dantų pastos reklamą namų darbams. Šūdas! Rytoj į uni.
Reikia varyti namo.

Parvažiavau greitai. Galvojau kokią spalvą paimti plakatui, ir ka ten išvis nupiešti.
Luisės nė kvapo namuose. Nieko neradau, nei raštelio, nei skambučio į telefoną. Ir gerai, galiu pailsėti.
Nuėjau į vonią. Prisipyliau labai karšto vandens ir prikračiau kvapų ir druskų atsipalaidavimui. Labai malonu.
Bet vistiek. Kur Luisė? Reikia paskambinti. Surinkau jos numerį. Pyp pyp. Ei, kodėl ji neatsiliepia?
Išlipau iš vonios šilta ir susiraukšlėjusi. Gulėjau vonioj net 45 min., man tai patinka. Vėl skambinu luisei. Pyp.
- Alio? - uždususi atsiliepė.
- Kur esi? - susidomėjau.
- Namie, o ką? - namie? Bet jos nėra čia. Ji man meluoja.
- O kokiam kambary? - nu atsakyk dabar.
- Svetainėj, žiūriu teliką. Kur tu? - nusijuokė.
- Aš… namie. - ką darysi Luisyte.
- Tikrai? Negirdėjau… - Nutilo. Išgirdau vyro balsą : ” - Brangioji, kur tu taip ilgai? Greičiau ateik. Jau pasiilgau.”
- O rimčiau, kur tu esi? - kodėl ji man meluoja?
- Aš … pas draugą. Sorry, kad nepranešiau, mergyt. Grįšiu gal rytoj. Okay? - girdėjau šypseną jos balse.
- Ne nieko, gerai. Su kokiu tu ten vyru? - susidomėjau.
- Ai su ten tuo, kur vakar klube susipažinau, - prunkštelėjo. - Ir kodėl aš nuo jo pabėgau? A?
- Nežinau. Gal dėlto, kad jis vos tavęs nepamylėjo ant šokių aikštelės? - nusijuokiau.
- Ai nežinau. Gerai, jau einu, Melisa. Sekmės ir bučiuoju. Iki.
Pyyp. Pyyp. Net nespėjau atsisveikinti. O koks to vaikino vardas?

Rodyk draugams

12 įrašas, Liepsna akyse ir galvoje

2010-04-23

Gabrielius toliau glostė ir apžiūrinėjo manąjį randą, labai įdėmiai. O tasai, kuo toliau, tuo labiau liepsnojo. Jausmas neapsakomas. Gal taip būna, kai užpyli kibirą verdančio vandens ant savęs, arba užkrenti ant laužo. Siaubingas skausmas persmelkė mano akis, aš užsimerkiau. Atrodė, kad iš mano akių eina liepsna, kaip drakonui.
Nežinau, kaip mano išgyvenimas turėjo atrodyti Gabrieliui. Tačiau neatrodė, kad jis ką nors nujaustų. O aš kenčiau tą begalinį deginimą, ir nė negalvojau paprašyti jo atsitraukti, kadangi jo kvapas šiek tiek pralįsdavo pro ugnies gniaužtus, ir mane nuramindavo.
- Ei, gal norėtum nuvažiuoti prie jūros? - paklausė manęs Gabrielius, kol aš dar kankindamasi sedėjau ir užmiršau, kaip reikia kalbėti. Kangi tas karštis mano gerklin tvieskė liežuvį ugnies.
- Chm. Geraiii, - sukandau dantis. Gabrielius dar žaidė su mano randu. Ką jis taip ilgai ten žiūri?
Norėdama jam parodyti, kad jau galėtų ir nebeliesti manęs, pakėliau degančia ranka puodelį. Jis suprato, atsitraukęs atsirėmė į kėdės atlošą sukryžiavo rankas.
- Kas tau yra? Gal skauda ką nors? - ne žinok, neskauda. Tik visa ką tik degiau, vos nepavirtau žarijomis prieš tavo akimis. Šiaip taip nurijus skausmo gumulus atsakiau:
- Ne, neskauda. Tik labai valgyti noriu. - patapšnojau per pilvą.
- Aa, tai valgyk. Koks keistas tavo randelis, negaliu nustoti į jį žiūrėti. Panašu į gėlę, gal į rožę… - šnekėjo, mąstė vienas su savim, nesiklausiau. Aš laukiau, kol praeis skausmo banga. - … rimtai jį gavai nuo šuns? - suraukė vešlius antakius.
- Na tą, tai tikrai atsimenu. .. O tu neturi randų? - šyptelėjau.
- Ne. Jei susižeidžiu jie užgyja ir nieko nelieka. Matyt, mama gerų vaistų uždeda.
- Tai tu dar su mama gyveni? Kiek tau metų? - nusijuokiau.
- Ką? Ne tikrai nebegyvenu su mama jau ilgai. Taip sakau, nes jau seniai buvau susižeidęs. - pašiaušė savo plaukus ir suspaudė rankas į kumščius. - Man 21, o tau? Jei gali sakyti, aišku. - pamaišė arbatą.
- Mmm. Man 19- niolika. - šyptelėjau.
Pavalgę išėjom iš restorano-valgyklos.
- Tai skanu buvo? - paklausė Gabius.
- Taip labai. Reikės Luisei kada nors parodyti šią valgyklą. - kaži kaip ji jaučiasi dabar… - O tau buvo skanu? - nustojau galvoti apie savo draugę, pamačiusi jo tamsias akis. Tamsias. Pala, jos vakar buvo žalios. Ai, čia man vaidenasi.
- Taip, aišku. Nu gerai, varau. Jau tikriausiai Monika nervinasi, kad viskas nėra pagal jos tvarkaraštį. Iki. - mostelėjo.
- Palauk, o tavęs nereik pavežti? - šuktelėjau pavymui.
- Ne, čia nėra labai toli. Važiuok į biblę.- tikriausiai bijo, kad jo nenužudyčiau, kur nors atsitrenkusi.
- Ei, o mano automobilio raktelius gražinsi? - pradėjau juoktis, kaip tai malonu po skausmo voniu…
- Ai, rimtai. Užmiršau. Va, gaudyk. - mestelėjo, tiesiai man į rankas. Taiklu.
- Dėkui, Gabrieliau. Iki! - nusijuokiau.

Bibliotekoje nieko gero nerandu.
Ne apie knygas dabar galvojau. Mąsčiau apie skausmą, Gabrielių, Bobą. Tiesiog neįmanoma jų visų susieti ir sutalpinti makaulėje.

Rodyk draugams

11 įrašas, valgykla ir skausmas

2010-04-22

-Oj! Ojj! Šūdas! - paspaudžiau stabdžius. Vos vos neatsistrenkiau į kažkokią pušį. Bet išsukau laimingai. Galiu sakyti - kaip profesionalė, kuri vos neužsimušė su šalia sėdinčiu gražuoliu.
- Nemoki vairuoti taip, kaip sakiai!Sustok ir leisk man. Va čia galima sustoti! - parodė į kelkraštį. Sustojau ir gilai atsidusau. - kas tau atsistiko? - atsisegė diržą ir išlipo iš mašinos. Aš perlipau į keleivio sėdynę.
Buvau išsigandusi po to kas įvyko, ir šiek tiek nustebusi po to kaip Gabrielius su manimi šnekėjo. Na dar truputį įsižeidusi. Nebenoriu nei valgtyi, nei su Gabrieliu kalbėti. Bet jis visą buvusią tylą nutraukė užtrenkdamas dureles.
Gabrielius susinervinęs. Atrodė, kad tuoj pradės mane daužyti. jo rankos raudonavo. Keistai.
- Na, važiuojam. - užkūrė mano mašiną, o pranšneko balsu lyg būtų ką tik grįžęs iš stebuklų šalies. Tylėjau. Net nejaučiau, kad kvepuoju. Kaskartėm pažiūrėdavau į jo rankas, kurios gniaužė mano poršė vairą. O jis sakė, kad visai netoli.
Pagaliau sustojom prie valgyklos.
- Ką valgysim? - šyptelėjo.
- Nieko aš nevalgysiu. - piktai atsakiau.
- Kaip nieko? Taigi dėl tavęs atvažiavom. - papurtė galvą. - Tik einam.
- Gerai, išgersiu kavos. Einam. Išlipau iš mašinos. Iš tolo apžiūrėjau savo mašinikę, bet, rodos, jai nieko nenutiko. Puiku. Gabrielius patenkintas ėjo man iš paskos.

Penktasis skyrius

Sedėjome, greičiau restorane, nei valgykloje. Tai gana banalu, tačiau šį restoraną galiu apibūdinti tik - romantišku arba kviečiančiu sutikti didžiąją meilę.
Atsisėdome prie lango su gėlių vazonais. Padavėjai atėjus užsisakėme valgyti. Aš keptos žuvies (nes pamačius kitus žmones šlemšiančius maistą, mano pilvas pristraukė ir prilipo prie stuburo), Gabrielius- pyragaitį ir arbatos (nors svaigo, kad žiauriai valgyti nori, Šiknius.). Tai ko mane čia vežtis reikėjo, jei pats nieko nevalgo? a?
- Ar tu nieko nenori valgyti? - paklausiau.
- Ne, nelabai. - šyptelėjo.
- Tai kam mane pakvietei? - paglosčiau savo randą. Nežinau dėl ko, bet paskutiniu metu man jį pradėjo perštėti. Gal reiks pas daktarą nueiti..
- Žinai, norėjau pabūti su kažkuo kas lengvai gali pasakyti ką galvoja. Kadangi mano visos pažįstamo moterys nelabai šnekėjo man tiesą. O tu… tu nebijai pasakyti tiesos. Man tai patinka. - atsigėrė savo arbatos mažą gurkšnelį.
- Tai gerai, kad esu išskirtinė. - atsigėriau kavos.
- Taip. Ar galiu paklausti? - žvelgė tiesiai man į akis. Apsvaigau, kaip ir vakar. Man patiko šis jausmas.
- Taip. - nusišypsojau.
- Tu čiupinėjai tą randą ant smakro, iš kur jį gavai? - parodė dviejais pirštais į smakrą. O jetau, ką jam sakyti? Negaliu pasakyti: Ai, čia man tos padaras perbrėžė, kai norėjo nusitempti po tiltu ir nužudyti.
- Amm…mmm… - sugalvojau. - turėjau šunį ir, kai žaidžiau su juo jis man įdrėskė. Vat. Dabar turiu randą, kuris man patinka. - perbraukiau per randą.
- Man irgi jis patinka… Galiu jį paliesti? - nusišypsojo velniška šypsena.
- Taip. Tik ne šiurkščiai.  - ištiesęs ranką jis man perbraukė pirštų galiukais per skruostą ir tada palietė manąjį randą.
Randas pradėjo liepsnoti iš vidaus, suspaudžiau delnus į kumščius. Dar niekada nejaučiau tokio karščio. Kas man yra?!

Rodyk draugams

10 įrašas, rakteliai ir balsas

2010-04-21

- Ei, atsiprašau! Jūs nešaukite ant manęs! Ar aš kalta, kad jūs tokia užuomarša ir neapdairi?! - įsirėmė rankomis į klubus.

- Gerai, - įkvėpiau. - klausykit, aš nueinu į mašiną, jūs galite eiti kartu, ir parodysiu jums dokumentus, ten yra mano vardas ir pavardė parašyta. - susimąsrė. - Tai kaip?

- Na, palaukit, aš turiu dirbti. Pakviesiu ką kitą, kad su jumis nueitų. Gerai? Palaukit. - nubėgo į darbuotojų kambary.

Nreikėjo ilgai laukti. Iš kambario išėjo padavėja su Gabrielium! Eina šikt! kur dingti?! Priėjo.

- O, sveika, Melisa! Malonu tave matyti! - prieš nosį subarškino rakteliais.  - Tavieji?

- Labas! Man taip pat! Atleisk, kad vakarneatsisveikinau, nuėjau į toletą, o po to… - nespėjau visko papasakoti, kai jis man ranka užspaudė burną. Hot.

- Man nereikia aiškintis! Taip dažnai būna. Žinai, nuo manęs pabėgai ne pirma. - nusijuokė.

- Kodėl? Aš nenorėjau pabėgti. Tik nenorėjau pridaryti valytojoms darbo ir sau gėdos. - nusijuokiau nervingai. Tikriausiai jis nesuprato, kad būčiau prisisiojus ant baro…

- Ką? - papurtė galvą.

- Ne, nieko. Nekreipk dėmesio. Dažnai nusišneku.

- Žinosiu. Štai, imk raktelius. - ištiesė ranką ir įmetė raktelius man į delną.

- Dėkui, ar tau reikės parodyti dokumentus? Nes ta padavėja sakė…. - šnekėjau sėsdama į mašiną, bet jis man neleido pabaigti sakinio.

- Ne, nereikia. Tikiu tavim. Beje, ta padavėja, per dau rimtai į viską žiūri. - prunkštelėjo ir atsirėmė į dureles, kurios vis dar praviros. - Tai kaip vakar jauteisi? - nusijuokė. Vėl. Ir pasikasė sprandą.

- Aš puikiai! Tačiau mano draugė, tai supranatma, nelabai gerai. Net, man atrodo, nieko neprisimena, kas buvo su tuo nepažįstamu vaikinu. - užtrenkiau dureles savo mašinytės. Bet langą atidariau. - Dar kartą, ačiū! Kada nors dar pastatysiu tau išgerti. - užkūriau variklį.

- Prisiminsiu. Klausyk, o kur dabar važiuoji? - palinko prie lango ir atsirėmė į “palangę”.

- Važiuosiu į knygyną. O ką? -šyptelėjau žavinga šypsenėle.

- Pamaniau, kad gal norėtum pavalgyti pusryčių kur nors kartu. Nori? Ir tada atsilygintumei man už viską. - papūtė lūpas ir nusišypsojo.

- Hmm. Na, šiandien dar nieko nevalgiau. Galėtumėm užsukti, o kur? - padėjau abi rankas ant vairo. Pasiruošusi greičiui. :)

- Čia netoli valgykla tokia yra. Skanūs pusryčiai. Gerai bus?

- Taip, nuostabu! Sėsk, važiuosim. - parodžiau jam į keleivio sėdynę. - jis susiraukė. - Kas? Kas blogai? - suraukiau taip pat ir aš antakius.

- Nieko. Tik, ar tu vairuosi? -  nusijuokė.

- Nu jo,  taigi čia mano mašina. - nesupratau.

- Tiesiog atrodai neišsimiegojusi. - pamosavo ranka man prieš akis. - Gal leistum man vairuoti?

- Ne, aš nenoriu miego. Ir noriu  vairuoti. Taip aš galiu atsipalaiduoti. Nagi, sėsk. Pamatysi, kad gerai vairuoju. - parodžiau, dar kartą, į keleivio sėdynę.

- Nu gerai, važiuojam. - cha, nusileido. Apėjo mašiną ir atsisėdo ant sėdynės. Jo kvepalai nuostabiai dirgino man nosį ir užpildė visą mašinos vidų. Taip norėjosi Gabrielių apuostyti. Bet, aišku, aš taip visai nesiruošiau daryti. Kaip atrodyčiau? - Ei, kur užsisvajojai? Ar mes važiuosim į valgyklą ar ne? Mirštu iš alkio… - jei taip skaniai nekvepėtum jau būtume nuvažiavę! Tu pats kaltas!

- Ne, nieko, tiesiog galvojau. Pasakyk kur reikia važiuoti, gerai? - išsukau iš aištelės.

- Važiuok tiesiai…. tiesiai… dabar į kairę… - jis man rodė kur važiuoti, o aš klausiau jo. Jo nuostabus balsas virpino mano ausis, gražesnio balso negirdėjau… - Ei, ei! Ar nori nusižudyti?! Stabdyk!!! - Šaukė jis.

Rodyk draugams

9 įrašas, padavėja su grėbliais ir mašina

2010-04-20

Ketvirtasis skyrius

Sapnavau keistą sapną su Gabrieliu. Jis bėgioja po mišką, ir aš tik kartkartėmis jį pamatau, kai jis sustoja ir žiūri tamsiomis akimis į mane. Tada aš griebiu sau už kaklo ir ieškau rando, tačiau nerandu.

Pabudau.

Gulėjusi kokias 20 minučių nusprendžiau, kad man reikia nuvažiuoti į miestą. Kažkaip. Nes mašiną palikom baro garaže. Vėliau gal į biblioteką nuvažiuočiau…

Apsimoviau mėlyną suknelę su juodom gėlėm, juodas pėdkelnes, megztuką ir aulinius batus. Pasiėmiau rankinuką ir išėjau iš kambario. Virtuvėje sedėjo Luisė su chalatu, ir Bobas, kažkoks surūgęs atrodo. :) Tikriausiai šiandien tik man vienai gera nuotaika. Išsišiepusi pasukau pasiimti obuolio nuo stalo.

- Sveiki! - pasisveikinau.

- Labas! Kur čia išsiruošei? - paklausė manęs Luisė raudonomis akimis.

- Sveika. Taip, kur gi? - atsisuko į mane Bobas.

- Na, galvojau, kad norėčiau nuvažiuoti į Londoną ir pasiėmus mašiną iš baro nuvaryti iki bibliotekos. Nori kartu? Ar blogai jautiesi? - nusijuokiau garsiai.

- Ne, šįkart atsisakysiu. - suraukė antakius. - Noriu pamiegoti.

- O kaip tu nuvažiuosi? Taigi mašina Londone. - atrodė patenkintas ir arogantiškas.

- Na, po 30 min. bus traukinys. - šyptelėjau.

- Gal tave nuvežti? Aš vistiek jau važiuoju namo. - pakratė raktelius.

- Gerai, bet jau dabar iškart važiuojam. Tinka? - paklaususi iškart pasukau prie durų.

- Aha. na gerai, sesut. Išsipagyriok. - nusižvengė.

- Pfff.. Pats, kai nusigeri tai aš net šnekėti negaliu. Žąsinas.

- Aš varau. Paskambink tėvams. - ignoravo Luisės žodžius. Pribėgo pabučiavo jai į žandą. Ir nubėgo paskui mane.

Bobas atrakino mašiną, atsidarė dureles ir įlipo.  O man, kvailys, durelių neatidarė. Aš, na, truputį dvejojau, nes nežinojau ką  jis man po vakar sakys ir darys. Bet tikriausiai jis tai jau pamiršo, nes įlipusi į mašiną užsisegiau diržą, Bobas įjungęs variklį pajudėjo iš vietos.

Važiuodami išvis nieko nešnekėjom.

Atrodo, kad buvau užmigusi, nes nieko nemačiau, kol važiavome miestan. Nors tai padėjo padėjo išvengti pokalbio su Bobu, bet tikriausiai jis ir pats to nenorėjau. Aš manau.

- Hmm. Dėkui, Bobai, kad pametėjai! - lipdama iš mašinos šūktelėjau ir pamojavau jam.

- Nėr už ką. Susimatysim! - pamojavo ir greitai nuvažiavo siaura gatve. Negalėjau jam garsiai to sakyti, bet visai nelaukiau to greito susitikimo su juo.

Įėjusi į barą pamačiau gana nedaug žmonių, palyginus su vakar vakaru.

Nuėjau prie baro, tačiau ten nieko nebuvo, išskyrus žmones-lankytojus, sėdinčius prie jo. Nusprendžiau, kad man reikia atsisėsti ir palaukti to, kas čia dirba.

Laukiau gal 5 min., kai prie manęs priėjo, galbūt mano metų, padavėja.

- Laba diena. Ko norėsit? - išsitraukė užrašų knygutę.

- Labas. Vakar aš čia buvau atvažiavusi su automobiliu Porsche Cayman S, ar galite atiduoti raktelius? Mes buvome palikusios.

- Ar turite mašinos dokumentą? - Įsikišo į kišenę knygutę.

-  Ne, jis mašinoj.

- Tai mes jums negalim atiduoti raktelių. Ką aš galiu žinoti, gal jūs norite pasisavinti kažkieno kito mašiną. Tai ko nors užsisakysite?

- Ne!  Ko jūs man kišat tuos gėrimus? Geriau duokit raktelius! Kaip aš grįšiu namo? Ką?! - susinervinau žiauriai. Nuplėšiu galvą tai blondinei su grėbliais vietoj nagų.

Rodyk draugams

8 įrašas, pyktis, kaip mažo vaiko!

2010-04-19

Užmiršau kur esu. Tačiau žinojau, kad turiu tai sustabdyti. Bet galiu sakyti, kad man tai visai patiko, nes tai buvo antrasis bučinys per mano visus devynioliką metų.

Pirmas kartas buvo lauke prie supynių, netoli mano namų. Ir tai buvo tik pakštelėjimas į lūpas, atsitraukusi buvau susigėdusi. Ir, na, po to daugiau niekada nesusitikom su tuo berniuku.

Šiaip taip susitvardžiau savo rankas laikyti už nugaros. Bobas pradėjo glostyti mano nugarą, aukštyn žemyn.

Jis, atrodo, buvo labai susijaudinęs. Man rodėsi, kad jis stengėsi būti švelnus ir neskubėti. bet jam tai sunkiai sekėsi. Jau po pirmo atsitraukimo lūpomis jis pakėlė mano maikutę. Mano oda pašiurpo.

- Manau, kad turėtumėm tai baigti, Bobai. - sučiaupiau lūpas ir atsitraukiau. Jis nuleido galvą.

- Taigi nieko tokio nebuvo. Aš net nenorėjau… - supratau prie ko jis eina.

- Gal ir nenorėjai. Tačiau aš to tikrai nenoriu nei rytoj, nei poryt daryti su tavimi. Prašau eik į svetainę.

- Nu ir gerai. Kaip nori! Tu man ir taip nerūpėjai! Tik permiegoti norėjau! - pradėjęs šaukti, kaip mažas vaikas, išlėlė iš mano kambario.

Šiek tiek nusiraminus užmigau kietu miegu…

Rodyk draugams