BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Istorija’ kategorija

55 įrašas, maudynės

2010-06-05

- Ir kodėl taip visada nutinka.. - kai atsipeikėjo susimąstė jis ri nusisuko į langą.

- Kas atsistinka? - susidomėjau ir nurijau seiles.

- Na, visi spoksojimai ir t.t. - šyptelėjo. - Na, nesakau, kad man tai nepatinka, bet taikartais erzina.

- Tai nereikia vaikščioti skylėtais marškiniais pas merginas, kai tavo… na, visi tie, - parodžiau su pirštu į jo krūtinę. - Matosi.

- Nu šiaip tai, kai tik sužinojau, kad tu išvažiavai, pradėjau bėgti link čia. O, žinai gi, miškuose pilna aštrių šakų… Na, ir sudraskė mano drabužius. - prunkštelėjo. - Vis dėlto, iš tavęs nesitikėjau tokios reakcijos.

- Kokios?

- Dėl Paulo. MAn jis visai į jokį gėjų nepanašus. Iš kur ištraukei? - nusijuokė ir atsistojo nuo lovos.

- Nu jis vis apie tas spalvas ir visokius kitus dalyku… NA, bet aš vistiek jau žinau, kad jis tikrai ne gėjus. - nusisukau į spintą ir ištraukiau šviesius džinsus ir geltoną maikutę. - Am. Gal tau reikėtų persirengti? - šyptelėjau pažiūrėjusi į jo akis.

- Na, būtų neblogai. Ką duosi? - priėjo arčiau manęs. Nors aš ir norėjau jo artumo, man buvo keistai gėda, net nežinau dėl ko. Aš jam nespėjus manęs paliesti išlindau per mus skiriantį tarpą į vonią. Rengdamasi kalbėjau: - mano brolis panašaus sudėjimo, kaip tu. Einu pažiūrėsiu jo drabužių. - išlindau iš vonios šviežiais ir švariais rūbais. Gabius nuostabai nusišypsojo, kad man net kojos pradėjo linkti. Bet šiaip taip susitvardžiau ir ramstydamasi į sienas išėjau iš savo kambario. Uždariau duris. Atsirėmusi į sieną ir padėjusi ranką ant širdies, dešimt kartų giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Po to nužingsniavau į Saimio kambarį. Jis knarkė kaip dramblys, ir išvis nieko negirdėjo, kai kuičiausi po jo spintą. Radau juodus megstinį ir mėlynus džinsus. Bus gerai…

- Nu va, imk…. - jo nebuvo mano kambaryje. Tačiau netrukus išgirdau, kaip iš dušo sklido niūniavimas. Nepajautusi nusijuokiau ir pakabinusi rūbus antpakabos, uždėjau juos ant durų rankenos. Jis niūniuodavo tai garsiau tai silpniau. Bet visada labai užsidegęs. KArtais dar būdavo ir bugnų partijos : bum bum, kabarkšt, jėėė. Nu žodžiu, dažydamasi vos neišsidūriau akių, kai užeidavo tokie pastygavimai.

Po kokių 30 minučių jis pasiėmė rūbus, na, mačiau tik jo stiprią ranką ieškančią rūbų. Po dar kelių minučių jis išėjo iš vonios. Plaukai šlapi, o rūbai jam tiko kuo puikiausiai.

- Hmm, dėkui už rūbus. Puikiai moki parinkti, - pasiražė.

- Puikiai moki niūmiuoti, - nusijuokiau.

- Och, maniau, kad niekas negirdėjo, - akyse žaižaravo kibirkštys. Tai gražu.

- Užmiršai, kad aš antgamtiška būtybė? - atsistojau ir užsidėjau aukštakulnius. - Pasiruošęs?

- Kur? - jis nustebo.

- Važiuojam pas mano draugę Po, - priėjau prie jo, bet neliečiau. NA, bandžiau flirtuoti, bet tikriausiai to nelabai moku. - Ji nori, kad aš pas ją atvažiuočiau, - jo veidas persikreipė. - Na, jei nenori, tai gali likti čia arba bėgti namo, bet aš vykstu. - išėjau iš savo kambario. Jis tikriausiai tikėjosi, kad liksiu su juo, bet aš turėjau jam parodyti savo nepriklausomybę.

Kai užvedžiau mašiną Gabius atsidarė mašinos duris.

- Nu gerai, aš irgi važiuosiu, - nelaimingas įsėdo į automobiliuką.

- Tai va, vistiek atėjai, - nusijokiau. - Čia visai netoli, ir nebijok neužsimuši, - paspaudžiau greičio pėdalą ir pasukau į gatvės vidurį.

- Taip ir aną kartą sakei, prunkštelėjo. - Beje, man neįmanoma užsimušti, - nusijuokė, vėliau surimtėjo, ir žvelgė į kelią.

Rodyk draugams

54 įrašas, that’s strange…

2010-06-04

Pravėrusi duris pamačiau Gabrielių. Jis buvo visas purvinas ir apiplyšęs. Tai nesvarbu, bet iš kur jis čia atsirado?

- Hey, kaip tu čia dabar? - jis pažvelgęs į mane begalo šiltai ir mielai nusišypsojo…

- Aš nebegaliu tverti to savyje… - jis lėtai žengė žingsnį prie manęs, aš nevalingai ėjau atgal. Buvau begalo nustebusi.

Viena ranka palietė mano liemenį ir man nuėjo juo burys šiurpuliukų ir pakilokarštis rande. Kita ranka palietė randą ir šyptelėjo. Jo kakta lietė manąją, o netrukus jo lūpų šiluma supo manas. Gabrielius mane tvirtai suspaudė savo rankose ir aš pasijutau nepaprastai saugi ir laiminga.  Neilgai trukus mano pirštai buvo jo plaukuose.

Niekada nepagalvojau, kad būsiu taip arti Gabrieliaus… bet tai yra neapsakomai malonu. Kai jis nuo manęs atsitraukdavo aš likdavau užsimerkusi ir laukdavau, kol jis vėl prisilies prie manęs savo lūpomis. Jis, nors ir šaltas, bet su manimi jis atrodė šiltas, gal net, karštas. Tik žinau, kad mano randas įsidegė beprotiška liepsna. Nors ir buvo labai malonu, aš negalėjau negalvoti apie savo skausmą.

- Aiiiichh.. - suinksčiau, jis atsitraukė ir man vėl pasidarė liūdna.

- Kas yra? Ką nors sulaužiau? - pažiūrėjo į mane savomis akimis. Aš sukikenau, nors ir per skaumą.

- Ne, tik randas, jį skauda, - paliečiau jį. Gabrielius vis dar stovėjo mane apsikabinęs. Aš norėjau jį bučiuoti, kaip neseniai. Aš, sukaupusi daug pastangų, atsitraukiau nuo Gabiaus.

- Aš einu persirengti, nors jei nori ateik čia į viršų, - užbėgau laiptais, o paskui mane ir Gabrielius. Įeidamas į kambarį nusijuokė. - Kas? - lįsdama į spintą paklausiau.

- Tavo pižama… Ji fantastiška, - šyptelėjo. - Aš irgi tokios noriu, tik žalios, rožinė ne mano spalva. Na, taip Paulas sakė, - sukikeno. Aš prisiminiau kalbą su Paulu.

- Am… Na, gal ir negaliu klausti, bet ar Paulas tau neatrodo gėjiškas? - atsisėdau prie stalo su savo piešiniais. Jis į mane žiūrėjo rimtu žvilgsniu ir paskui prapliupo juoktis taip, kaip aš nesu girdėjusi, kad jis juoktųsi. Pro sudriskųsių marškinių skyles, švietė jo raumenys, tai aš nustojau kikenti, ir tiesiog spoksojau, kol jis pradėjo spragsėti pirštais.

Rodyk draugams

53 įrašas, filmas ir meškučiai

2010-06-04

Aš kikendama slinkau iš paskos Kamilei, o toji susinervinusi žingsniavo dideliais žingsniais.

- Na ko tu pyksti? jis tik senas krienas, - pribėgau prie jos.

- Nu, kad mane užknisa tokie, - šiek tiek sulėtino.

- Nekreipk dėmesio. Tai kur dabar valgysim, m? - nusišypsojau.

- Galim eiti čia už kampo yra užkandinė. - iš kur žino?

- Iš kur žinai?

- Jau esu čia buvusi, - šyptelėjo.

- Puiku, - nuėjom šaligatviu už kampo.

Valgėm mėsainius su sultimis. Na, nelabai sveika, bet skanu. Vėliau įsėdom į mašiną ir nuvykom į gimtąjį miestelį. Na, tiksliau miestą.

*******

Namuose mus pasitiko tik Saimonas su katinu, kurio vardas - Marlo. Visai nieko toks. Tėvai buvo kažkokiam baliui. Net Saimonas nežinojo.

Susinešėm savo daiktus ir nebeturėję ką veikti nusprendėm, kad galėtumėm nuvykti į kino teatrą. Rodė naują filmą. Saimonas su Kamile pešėsi dėl priekinės mašinos sėdinės, bet pasakiau, kad kuris nors galės nuvažiuojant, o kitas parvažiuojant, ten sedėti. Kaip leliukai jie.

Filmas nelabai įdomus. Pusę pramiegojau. Buvau tikrai pavargusi. Tačiau Kam ir Saimis sedėjo išsproginę akis. Na, jie mane ir pažadino, kai jis baigėsi.

Parvažiavom namo apie dvyliktą valandą. Tik grįžus užlipau į savo kambarį ir tėškiausi į lovukę. Wow, kaip gera…

*******

Ryte atsibudus telefone radau tuziną žinučių nuo Polinos. Iš kur ji žino, kad grįžau? Išgirdo mano mašinos burzgimą, ar mano knarkimą?

Sveikutė, jau grįžai? Puiku. Atvaryk pas mus, mes turim svečių, - Pirmoji jos žinutė. Nu ir vėliau kartojasi tas pats, tik su daug šauktukų.

Laba. Iš kur žinai? O kelinta? - atrašiau jai. Po kelių minučių iš mano durų pasipylė skambučio garsai. O kas gi kitas, jei ne Po. Nubėgau po naktiniais su meškučiais prie jų, ir atidariau duris…

Sorry, kad neįdėjau kelių, kaip žadėjau. Bet nemaniau, kad ir mane užklups kūrybos krizė…
Paskutiniai skyriai išėjo, manau, nevykę. Nieko įdomaus. Taigi, dabar biški paskaitykit tokių, kol užeis audros minčių, ir aš, tas mintis, bandysiu jums pateikti, OK?
Dėkui, kad skaitot,
Eglalė

Rodyk draugams

52 įrašas, Bijau, kad galiu užminti…

2010-06-03

Pribėgau prie Kamilės. Nieko ten jau daug neatsitiko. Paulas nubėgo į mašiną. Po kelių sekundžių jau stovėjo šalia manęs ir davė tvarstį. Aš apvyniojau juo Kam koją ir padėjau jai atsistoti.

- Nieko čia baisaus. - šyptelėjo.

- Žinau, bet matai, jie alergiški kraaujui, - parodžiau į Paulą ir Gabrielių. Jie susižvalgė ir dėjo žvengt. Aš patrypiau koja. Jie nustojo ir tvardėsi. Nejaugi jie nori, kad pasakyčiau Kamilei, kas jie ištikrųjų tokie. Kamilė tik prunkštelėjo. Tiems dviems nusivaipiau ir paskui Kamilę atsisėdau ant galinės mašinos sėdinės.

Kai parvažiavom, aš atsisveikinau ir nuėjau į vidų, aišku, kartu temdamasi Kamilę.

Aštuonioliktasis skyrius

Kitą rytą anksti susiruošėm ir išvažiavom iš Gilfordo į Birmingamą. Šiandien ne mane vertė iš lovos, bet aš turėjau versti iš lovos Kamilę. Matyt, buvo nusikalusi.

Koja jau nebeskaudėjo ir nekraujavo.

Kai Kamilei padėjau susitvarkyti su koja ir su tuo krauju, man kilo klausimas. Kodėl man nesinorėjo jos kraujo? Taigi praeitą sykį aš išgėriau VISĄ stirną.

Važiuojant galvojau apie Gabrielių ir jo pasakytus žodžius man. Jeigu aš jam patinku tai… tai yra puiku. Tačiau viena problema yra - Juodaplaukė. Jos visi bijo, paklūsta… man nėra galimybių net pabendrauti prie jos su Gabrieliu. Bet aš - nebūčiau aš, jei nepaklūsčiau jos taisyklėms, ar ne? ;D

Kai nustojau apie tai galvoti, jau buvome 50 km nuo Kamilės namų. Ji sau saldžiai miegojo, O aš lėkiau 120 km/h greičiu. Buvo nuostabu. Ką daugiau begali pasakyti… Kaži kiek aš kojomis galiu išbėgti. Mmmm.. Neįsivaizduoju. Štai ką pasakysiu, ir tai bus visiška teisybė.

Sulėtinus iki 50km/h, įvažiavau į kažkokį mažą kaimelį. Jis senoviškas, žmonių nedaug. Na, tiesą pasakius, dar nei vieno nemačiau. Čia labai niūru. Kai privažiavau kažkokį restoranėlį, pamaniau, kad būtų neblogai užvalgyti.

Pažadinusi Kamilę išlipau iš mašinos, o pažvelgusi į ją išsigandau. Ji buvo terlina, kaip išmirkyta tešlose. O dar ryte nusiploviau! Gal panašėju į berniuką? Ne, bet tikrai mėgstu mašinas. O dabar ir esu viena iš jų. Tik - žudymo.

Taigi nuėjome į restoranėlį. Jis - tamsus ir nelabai jaukus. kamilė keistai apsižvalgė paskui atsiduso ir atsisėdo ant pirmos pasitaikiusios kėdės, prie pirmo pasitaikiusio stalo. Aš atsisėdau šalia. Nelabai geros atmosferos vietą parinkau. Prie baro stovėjo senukas su cigaru iškirmijusiuose dantyse, ir negailėdamas ją trūkčiojo. Aš ištiesiau ranką jį pasikviesti.

- Tuoj gi ateisiu, ko čia tampaisi? - ką?

- Atsiprašau, ką jūs pasakėt?

- Tą ką girdėjai, miestiete, čia nieks rankų netampo, kad ateičiau, o laukia. - pradėjo eiti link mūsų. Dabar jis man atrodė žymiai mažesnis nei už prekystėlio. Gal ant kokių laiptukų pasilipa. Kamilė spardė stalą ir žvalgėsi po Kuklų restoraną. - nespardyk čia. Taug al su nervais blogai? - jis pasižiūrėjo į ją iš arčiau, nes jau buvo šalia mūsų. Kamilė atsistojo. Pradėjau nesuvaldomai juotis. Neįsivazduojat, kaip visa tai  atrodo. Pusė Kamilės atsirado šalia jos ir siekė jai aukščiau nei klubų. Jis toks mažutis. Aišku, žinau, kad negalima juoktis. Bet aš gi nesišaipau.

- Jum pačiam gal blogai? Ko jūs čia šūkaliojat? Kaip pastebėjau, - apsižvalgė. - pas jus niekas neina, ir dabar supratau kodėl. - nusijuokė. Senukas paraudo, žinoma, iš pykčio. - Ir mes dar norėjome pas jus pavalgyti… Einam, Mel, iš čia. Bijau užminti ant ko nors. - pradėjom žvengti. Žvengdama pro duris žengiau ir pasakiau:

- Atsiprašau, bet tai taip juokinga, - tai pasakiau “miestietės” akcentu. Nors net neįsivaizduoju, ar toks yra.

Rodyk draugams

51 įrašas, stora-riebi tyla

2010-06-02

- Tai tu pabūk su Mel, aš einu pažaisti, - nelaukęs atsakymo nubėgo link Kamilės. Man paėmė juokas, kai jis iškišęs liežuvį stengėsi laimėti prieš Kam.

Aš nieko nešnekėjau ir tarp mūsų vyravo stora riebi tyla. Abu “aceit” buvom labai susidomėję žaidimu. kleis kartus gerdama sultis užmečiau akį į Gabiu. Jis tikriausiai matė, bet nekreipė dėmesio.

Kai šitaip, grynoje tyloje, prasedėjom apie 20 minučių, nusprendžiau nutraukti tylą.

- Tai kaip tau einasi su Juodaplauke? - dabar pagalvojau, kad jos vardo nežinau.

- Chm… Ką? - nustebusiai jis atsisuko į mane. - Neblogai neblogai… O tau kaip? - pažiūrėjo į mane tomis savo akimis.

- Gerai, - nusišypsojau ir vėl nusisukau į žaidimo aikštelę. Mes neturim apie ką šnekėti, kai pamačiau jį su ta Juodaplauke. O kai dar to nežinojau, pliauškiau…

Iš mūsų vėl sklido tyla. Dabar aš jau nebešnekinsiu, geriau pavalgysiu. Stop. Gal aš nėščia, kad tiek daug valgau? Ne, tikrai, kad ne. Sukikenau, mintyse.

- Kas yra? - paklausė manęs Gabius. Pala, o gal ir balsiai nusijuokiau? Och… Jau nebejaučiu.

- Ai nieko, tik kvailos mano mintys, - pažiūrėjau tvirtai į jį ir nusišypsojau šypsena. Nusisukau IR VĖL  atsikandau. - Am, klausyk. O kur tu paslėpiai tą stirną?

- Įmečiau į griovį. Kodėl vakar išbėgai? - atsisuko visu kūnu į mane. Aš pradėjo makaluoti kojomis. Pirmyn, atgal. Pirmyn, atgal.

- Nenorėjau visiems trukdyti, - nuleidau galvą.

- Am, dėl įvykio su Mišele, Čia Juodaplaukės, kaip tu vadini, vardas.

- Ne mano reikalai. Nereikia aiškintis. - bandžiau šiltai nusišypsoti. Sunkiai sekėsi. Vis dėl to, galiu prisipažinti, MAN patinka GABRIELIUS. Bet dabar jau viskas, jis turi Kitą - Mišelę. Per švelnus jai vardas… ;)

- Man reikia, - pasakė šiek tiek griežčiau. Atsisukau į jį. Jau norėjo pasakyti, kad čia nešūkautų, bet jis neleido prasitarti. - Nieko nesakyk, aš pats. Mišelė, na ji, kaip čia pasakius, manęs nedomina. JI visiškai ne tokia, kokios man patinka ar patiko. Man patinka karštakošės ir nenuspėjamos merginos, - pažiūrėjo į mane. - Kaip tu. - šyptelėjau. Visai malonu iš jo pusės. Durnė. KOdėl nepuoli ant kaklo? Nes aš nevisada buvau nenuspėjama ir karštakošė. - O toji, Mišelė, ji perdaug griežta ir pasipūtusi mergina, ji mėgsta ir nori viską gauti ko tik panorės, - suraukė antakius. - Tiesiog, kaip pasakytų Paulas - dundulė ji. - sukikenau. - Tai tu nepyksti?

- O dėl ko turėčiau? - nusišypsojau.

- Na, kai vakar išėjai atrodei tokia supykusi, galvojau dėl manęs, - atrodė nusivylęs.

- Eik tu nejuokauk. Labai norėjau valgyti, - patapšnojau per pilvą. - O dėl jūsų laižiako su Mišele. Buvo šiek tiek keista, na, nežinau, tiesiog keista. - jis nusišypsojo ir pažvelgė man per petį. - Kas?

- Manau, jau važiuosim namo. - pažiūrėjau į aikštelę. Kamilė sėdi ant cemento ir pučia koją. Na va, su vampyrais ir dar kraujas.

Rodyk draugams

50 įrašas! Šnekos

2010-06-01

Aš greitai nusisukau, nuo visų mane stebinčių akių, į lango pusę. Labiausiai nenorėjau susitikti su Gabrieliaus akimis. Didelės ir rudos. Blakstienos kaip vėduoklės.

- Melisa, eisi? - nekantriai trypčiojo Kamilė. Kaip mažas vaikas, ką daugiau bepasakysi.

- O kam? Taigi aš nemoku žaisti, - skundžiausi. Paulas priėjo prie manęs.

- Galėsi su manimi pabendrauti, - šyptelėjo. Jaučiau, kad jis man tai pasiūlė su nusivylimu ir liūdesiu. Tikriausiai jis pats viso šito sumanymo intuziastas.

- Tai eini? - Kam atidarė duris. - Nu apsispręsk greičiau gi. Jau užknisi, Mel, - pakėliau akis į Paulą, o jis šypsojosi.

- Nu gerai jau gerai, su giliu atsidusimu atsakiau.

Lauke buvo šilta, bet vistiek viena ranka pastvėriau savo džemperį.

Važiavome neilgai. Kai automobilis sustojo, išlipau ir apsižvalgiau. Už 10 metrų buvo krepšinio aikštelė, prie kurios jau nubėgo Kamilė ir pradėjo mėtyti į kašį. Aš ėjau link suoliuko. Net nesisiūliau padėti Gabrieliui ir Paului nešant kelis krepšius. Vis dėlto, aš - mergina.

Kai viską padėjo šalia manę, Paulas prisėdo šalia, o Gabrielius nubėgo pas Kam ir bandė atimti iš jos kamuolį. Na, jam tai sunkiai sekėsi. Aš nusijuokiau.

- Kas yra? - Nusišypsojo Paulas.

- Manau, kad Gabius niekada iš Kam neatims kamuolio, - vėl sukikenau. Kamilė atrodė labai laiminga.

- Nes jis juda sulėtintai, na, kaip žmogus. Tai jam ir neina jo atimti, nes jis turi viską apgalvoti, - šyptelėjo.

- Aaa… Ar jūs, vampyrai, valgot? - štai kas mane domina. Taigi aš tiek daug valgau.

- Ta prasme, žmonių maistą?

- Nu?

- Galim, bet mūsų tai nepamaitina, kaip kraujas, - išpyškino. Aš net nustebau, kaip jis taip greitai. Bet paskui pamačiau, kad jis seka kiekvieną “1 prieš 1″ žaidimo atomazgą.

- O… žmonių?

- Žmonių labai skanus… - pavaidino, kad apsilaižė. Na, nors taip ir buvo. - Bet mes geriam gyvūnų…

- O tai tas pats?

- Nu mes pasisotinam užtektinai… - šyptelėjo.

- Nori pabandyti suvalgyti žmonių maisto? - sukikenau, nes jo veidas persikreipė, kaip įmynus į “karvės pyragą”.

- Gal geriau nereikia… man gerai ir kraujas, - pamirksėjo.

- Aš tai noriu… Žinai, pastaruoju metu, daug valgau… - atsidariau tašę ir iš jos išsitraukiau sumuštinį ir sulčių pakelį.

- Nes tau reikia daug energijos, - jis pažiūrėjo į sumuštinį. - Ir jame nėra nei lašelio kraujo? Kaip taip galima, - jis nusišypsojo, o aš nusijuokiau.

- Šiaip taip ištveriu, - pavaidinau, kad nuo kaktos nusibraukiu prakaitą.

- Wow, kaip tau sunku, - sarkastiškai pasakė Paulas ir užsiėmė burną.

- Ei! Visai užmiršau, kaip tau sekėsi su Šarlote? - šyptelėjau. Nu va, įdomu pasidarė, ir šiokia tokia prasmė.

- Ach… - Paulas suspaudęs lūpas šyptelėjo. Tikriausiai galvojo, kad neprisiminsiu, bet aš viską atsimenu. Net ir GAbrielliaus su…

- Ei! Ką jūs darot? - prie mūsų bėgo Gabius.

- O, Gabrieliau! Jūs jau baigėt? - su džiaugsmu balse ir akyse sušaukė Paulas. Bliamba, vistiek kadanors išpešiu. Nors ir negražu į svetimų reikalus kištis, bet… aii.

- Ne, aš pavargau, - pasakė tai grasiau, kad Kamilė išgristų. Toji sukikeno ir toliau taikliai mėtė į kašį.

Įdėjau Paulo foto ;)

Rodyk draugams

49 įrašas, kvailystė

2010-05-31

O ten… NIEKO!!!!!!

- Tu karve!!! Pažadinai dėl nieko! Viskas gali sedėti čia dar visą savaitę! - primerkusi akis nusišypsojau. Kaip jau pastebėjot, aš labai mėgstu miegoti.  Ir man nepatinka, kai pažadina.

- Ko tu čia putojies? Taigi jau atsikėlei tai važiuojam. - ji vis dar durnai šypsojosi.

- Aš noriu miego, - prikandau lūpą. - Kodėl man taip pamelavai? a?

- Tai, kad niekaip neilipai iš lovos. O šiaip aš nemelavau, - pakelė antakius.

- Ko čia šūkaujat? - į virtuvę įžengė Gabius ir Paulas.

- Tu esi isterikė, žinai tai? - nusijuokė Paulas.

- Ne, nežinojau, - pasivaipiau ir nuėjau į savo kambarį. Jaučiuosi pati kvailiausia pasaulyje. AAAAA!!!

Apsimoviau sportines kelnes ir maikutę su užrašu ” Becouse I am a girl”. Plaukus susipyniau į vieną kasytę ant šono. Ir basomis žengiau iš kambario. Visi sedėjo svetainiai ir šnekėjo apie… karves? Nu ir šnekos.

- OO, ožiai praėjo? - nusijuokė visi. Ach, pašaipos…

- Mhm… - numykiau ir daugiau nieko nesakius nuėjau į virtuvę. Pasidariau kavos ir sumuštinį su jautiena. Prisėdau prie stalo ir kramsnodama įsijungiau kompiuterį. Buvo atėję keli laiškai nuo Po. Norėčiau su ja susitikti, nors ji iš manęs nesišaipytų.

Dabar Paulas Kamilei pasakojo apie savo katę. O Kamilė tik šlykštėjosi ” Fūū” arba ” Ai man nepatinka Katės”. Šyptelėjau. Toliau valgydama sugalvojau, kad pasiklausysiu apie ką jie šneka.

- Tai kodėl tavo sesuo tokia nervota?

- A, miego nori, kaip visada. - tikra karvė.

- Jūs turėjot išvažiuoti šiandien? - paklausė Paulas.

- Nu jo, aš jau norėčiau namo. - liūdnai atsakė Kamilė.

- Kodėl? Taigi čia netoli Londonas, didelis miestas. - viliojančiai kalbėjo Gabrielius.

- Jau šiek tiek mačiau. Noriu krepšinį pažaisti. Jau per ilgai nesportavau, - atsiduso.

- Galim nueiti į sporto aikštelę su tavim jei nori, - pasakė Paulas. Atrodo, kad jis ištikrųjų buvo linksmas, šnekant apie tai.

- Rimtai? Būtų labai gerai, - nusijuokė ir atsistojo. - Einu Melisai pasakyti, gerai? Na, žinot, ji dabar už mane atsakinga. Ar čia bus toli nuo šičia? - ėjo link virtuvės.

- Nelabai, - rimtai atsakė Gabius. Kamilė linksmai įžengė į virtuvę, o aš apsimečiau, kad nieko negirdėjau.

- ei, Melisa, aš einu su Gabrielium ir Paulu į krepšinio aikštelę. Sakiai dar nevažiuojam tai aš nueisiu, o tu gali miegoti, kiek nori, - nusišypsojo.

- Gerai, aš būsiu namie, - atsistojau ir nunešiau indus į indaplovę. Vėl viena būsiu.

Kamilė kaip žaibas apsirengė sportiškai ir avėsi sportbačius. Bliamba, ji tikrai aukšta. Beveik kaip Gabrielius ir Paulas, nors jie tikrai irgi nemaži. Atsirėmiau į sieną ir be jausmų žiūrėjau per langą. ” Tipo” išlydėjau svečius.

- Klausyk, gal tavo sesuo norėtų irgi pažaisti? - paklausė Kamilės Gabrielius, po to pažiūrėjo į mane savo tamsiomis gražiomis akimis.

Rodyk draugams

48 įrašas, vieniša

2010-05-30

Septynioliktasis skyrius

Prisėdusi prie medžio pasiėmiau mažą ploną šakelę, pradėjau bražioti kažkokius kringėlius žemėje.

Jaučiaui vieniša ir nelaiminga. Aš supratau, kodėl taip jaučiausi. Todėl, nes visi aplink mane įsimylėję. Gabrielius baisiąją Juodaplaukę, Paulas Šarlotę, Tomas Luisę, Polina Džošą. Niekas Melisą. Vieniša kaip pirštas. Tai va, aš pirštas. Kaži, nykštys ar smilius?

Visą pusvalandį sedėjau miške, bet vėliau išalkau. O kaip kitaip, mano pilvas, paskutiniu metu, visagalis.

Po valandos bėgimo, vis dėl to Paulo namai gana toli, pasiekiau savus. Tikriausiai visi buvo namie, nes degė šviesos. Tyliai iįžengiau pro duris ir pasukau prie virtuvės. Ten nieko nebuvo. Atsidariau šaldytuvą ir pasiėmiau kepsnį, įmečiau jį keptuvę. Kol jis kepė pasiėmiau lėkštę, įsidėjau salotų ir kečupo. Brr… čia pilvas, nekreipkit dėmesio.

- Hey, Melisa, kur buvai? - bliamba, kaip išgąsdino. ir kaip aš negirdėjau? Atsisukau. Ten stovėjo Kamilė.

- Aš… Aš sutikau gerą draugą.. - nedrąsiai šyptelėjau.

- Kas per draugas? - šyptelėjo.

- Tas pats, kur mane buvo parvežęs neseniai. Atsimeni, Paulą? - įsidėjau kepsnį į lėkštę ir prisėdau prie stalo.

- Ai jo, gražus jis. - nusišypsojo. Aš suprunkščiau. - kas?

- Gali negalvoti, jam patinka kita… - vėl susimąsčiau. Bet ne apie Paulą, o apie Gabrielių. Taigi jis kažkada kavinėje su manimi flirtavo. Na, bent man jau taip atrodė. Ir sakė, kad patinku…

- Rimtai? Och, na ir šūdas. - prisėdo šalia manęs. - Kada važiuosim namo? - šyptelėjo.

- JAu pasiilgai tėvų? Ir Saimono? - nusijuokiau.

- Ne. Tik norisi namų. Na, ir krepšinio… - nusišypsojo.

- Gerai, galėsim rytoj išvažiuoti..

- Taip lengvai? Aš galvojau, kad reikės prašyti… - atsistojo ir nuėjo prie durų. - Dėkui sese. - Aha… - nunešiau lėkštę į indaplovę. Nors suvalgiau arklio dydžio kepsnį, vistiek esu alkana. Gal man reikia stirnų? Ai, gal nuo jų pasilaikysiu atokiau…

***

Rytas buvo sunkkus. Buvau pasiilgusi savo lovos. Kamilė jau 7 valandą ryto, pradėjo žadinti mane.

- Melisa, kelkis nu. Naktį nenorėsi vairuoti… - inkštė ji. Šis kartas gal jau penktas.

- Aš nubėgsiu ten…. tu galėsi man ant nugaros… - susapaliojau kažką. Bet ji tikriausiai galvojo, kad aš sapnuoju.

- Mel, neužknisk, kelkis greičiau. - patylėjo. - Atėjo Gabrielius su Paulu.

- Ką? - iškart atsisėdau lovoje. Visi miegai išlakstė. - Ko jiems čia reikia. - Manoji sesutė pakilnojo pečius. - Einu apsirengti. - Greit išlipau iš lovos ir apsimoviau chalatą ant naktinukų. - Kur jie yra?

- Virtuvei. - Kamilė keistai šypsojosi.

- Kas yra?

- Nieko tik tu visa raukšlėta. - och tu bliamba. Ai koks skirtumas, ar ne?

- Ai.. - žengiau į virtuvę, o ten…

Rodyk draugams

47 įrašas, Gėjus?

2010-05-29

- Kodėl? - giliai įkvėpaiu ir užmerkiau akis.

- Na, aš nenoriu… - kodėl jis elgiasi lyg nuskriaustas? Negi jis…

- Tu gėjus? Negi vampyrų yra gėjų… Wow. - atsilenkiau ir šypsodamasi žiūrėjau į Paulą. Manęs visai neglumino tai, kad jis mane atstūmė.

- Ka tu čia nusišneki, - supyko. - Joks aš gėjus. Ar pas mane matai kokių nors gėjiškų daiktelių? Ogi ne. - pradėjo vaikščioti po kambarį. Sukikenau.

- A, tai puiku. Tai kas yra?

- Kas kas? Nieko, tiesiog man patinka kita… - nusišypsojo…

- Šarlotė? Mačiau, kaip į ją žiūri… - šyptelėjau. - Ji žino, kad tau ji patinka?

- Ne, ką tu? Toji žiežula, - pritildė. - Neleidžia Sabinai ir Šarlotei su nieko susitikinėt… - per jo mielą veidą perskrido pyktis.

- Dėl ko?

- Nes “tipo”, turi jos ją prižiūrėt. Ar kažkas pan… - pabeldė į duris. - Jo?

- Galiu užeiti? - vilką mini, vilkas čia. Šarlotė įžengė grakščiu žingsniu į kambarį. Kaži, kiek jai metų? - Manau, tau Paulai, reikėtų ją išvežti. - pažiūrėjo į mane. - Tau linksma? - šyptelėjo ji?

- Aha, o kodėl turėtų būti liūdna? - išplėčiau akis. - nors turėtų…. Ką tik mane labai mielas vaikinas atstūmė dėl kitos… - pažvelgiau vaidindama ilgesingu žvilsniu į Paulą. Jis prikando lūpą. Vėl atsisukau į Šarlotę. - O ji tokia miela, kad net nesusinervinau. Įsivaizduoji? - nelaukiau atsakymo. - Ir ji stovi visai netoli, bet jis nedrįsta jai pasa…

- Ar jau viską jie išsiaiškino? - greitai mane nutraukė Paulas. Suėmė juokas. Kai nusijuokiau, mane kažkas pradėjo lyg su adatom badyti. Ot koks kerštas! Taip nesąžininga. Mačiau, kaip jis tvardė šypseną. Šarlotė neuprato nieko.

- Žinai, aš tave greitai galiu nužudyti. - susinervinau. Skauda gi. - Klausykit, aš pati pareisiu namo. Jūs pasišnekėkit ir ką nors… - įžūliai pažiūrėjau į Paulą. - Prisipažinkit. Nu žinot. - šiaip taip priėjau prie durų. Tas bailys mane dar badė. - Turiu bėgti.

- Ei… - kažką Paulas norėjo sakyti, bet aš nebesiklausiau ir nubėgau į apačią.

Ant paskutinio laiptelio sulėtėjau ir priėjau prie ten to kambario, kur vos nenužudžiau Šarlotės. Niekas nešnekėjo. Norėjau jau praeiti pro kambarį, nes, na, reikia pro jį praeiti, kad išeitum iš namo. Žengiau į vidų, o ten, prie židinio, Gabrielius ir Juodaplaukė bučiuojasi, iš pradžių švelniai vėliau grubiau. Papurčiau galvą.

- Ai nekreipkit dėmesio. Aš išeinu. Chm… Sėkmės, darant vaikus. - per prievartą nusijuokiau. Perėjusi kambarį atsisukau į porelę, o jie žiūrėjo į mane. Gabrieliaus akys buvo keistos, kaip išsigandusios, o Juodaplaukės kaip erelio, atrodo, tuoj atskris ir išplėš manąsias. Durnė.

Greitai nusisukau ir žengiau pro duris. Lauke sedėjo visi kiti namo gyventojai. Jie žaidė kažkokį žaidimą.

- O, žiūrėkit, pikčiurna išeina, - nusijuokė su kitais vienas baltapūkis.

- Och, virstu kaip juokinga, - sarkastiškai nusijuokiau.

Bėgdama namo jaučiausi vieniša, keistai vieniša. Aš turiu draugų, turiu šeimą. Man nieko netrūksta. Bent taip atrodo. Sustojau pailsėti miške.

Mano pieštas, gal nelabai gerai, bet norėjau parodyti kokia mano savijauta šiandien... ;((

Mano pieštas, gal nelabai gerai, bet norėjau parodyti, kokia mano savijauta šiandien... ;((

Rodyk draugams

46 įrašas, juokai

2010-05-28

- Nieko tokio, tegu bijo. - šyptelėjo viena aukšta mergina. Kiek pastovėjusi, priėjo prie Gabrieliaus ir jį apsikabino. Jis ją taip pat.  - Vis dėlto, Paulai, parvešk ją… Mums kalyčių nereikia. - sukikeno ir paskui ją ta kita. Pažiūrėjau į Šarlotę. Ji nieko nesakė ir nusisuko nuo manęs. Na ką gi… Einu namo… Pff, neįmanoma.

- Aš nenoriu išvažiuot, - užsispyriau. Paulas pažiūrėjo į mane išsprogintomis akimis.

- Niekam tavo norai neįdomūs. - rūsčiai atsakė juodaplaukė.

- Važiuojam, Mel. Nueisim į kavinę, - prašė manęs Paulas.

- Kodėl turėčiau. Aš liksiu čia, - suspaudžiau kumsčius. Pasijaučiau kaip mažas vaikas.

- Ne tavo reikalai, panele, - pašaipi Juodaplaukė. Tuoj liks ne juodaplaukė, o plikagalvė. Pasistengiau labai supykt ir pajaučiau, kad mano akutės vėl pradėjo degti. Juodaplaukė net nesukrutėjo, na, taip ir tikėjausi. - Oj, tik nerodyk savo galių, kalyte. Eik greičiau man reikia pašnekėti. Paulai, neškis tu iš čia ją, jau užkniso.

- Uch, taigi tave galima užknisti? Kaip įdomu… - žvilgtelėjau į Gabrielių. Galiu sakyti, kad pavirtus stichvilke, pasidarau žymiai drąsesnė ir irzlesnė. Priėjau prie staliuko ir ant staliuko pamačiau saldainių Skittles, pasėmiau jų ranka ir po vieną dėjausi į burną. Visi aplink mane buvę vampyrai buvo, kaip įbesti. - Kas jums į užpakalius rastigalius sukišo? - sukikenau, bet visi aplinkui dar labiau įsitempė. Sučepsėjau, o akys vis dar degė. - Gerai, Paulai, tai kur yra telikas? - jis atsisuko į mane. Pagaliau kažkas pajudėjo.

- Einam parodysiu, kur jis yra. - stūmė mane iš nugaros į kitą kambarį, vėliau laiptais į viršų ir tikriausiai į jo kambarį. Uždarė paskui save duris. - Ką tu ten dirbai? Geriau būtume važiavę kitur. - piktas kreipėsi į mane. Akys jau buvo seniai atšalusios ir žiūrėjo į jį. Jis gražiai atrodo kaip pyksta. Šyptelėjau. - Ko čia šypsais? Aš rimtai tavęs klausiu. - Pradėjau juoktis. Išvis susinervino.

- Gerai gerai, sorry, tu nemoki pykti, - vėl sukikenau, nors jam, man atrodo, nebuvo juokinga. Truputį surimtėjau. - Klausyk, o kodėl jūs visi jos bijot? Kažkokia mėmė, - pagriebiau mažą pagalvėlę nuo lovos ir užsikėliau ant lovos kojas. Paulas pastovėjęs prisėdo šalia manęs ir nusišypsojo šilta šypsena.

- Ji baisi. - nusijuokiau. - Ne, rimtai. Prie jos visada baisu ji labai stipri, nes jau daug amžių gyvena. Jos pagalbininkės - Šarlotė ir Sabina - dar visai jaunos. Ir ji yra įsimylėjusi Gabrielių. - šyptelėjo.

- O, tai įdomu. Bet man jau atsibodo ta Juodaplaukė. Kokius dalykus gali padaryti su savo galiom? - prisislinkau prie jo arčiau.

- Galiu kutenti neliesdamas. - išsišiepė. Ir pajutau, kaip per mano kūną bėgioja kažkokie vabaliukai ar kas, bet žiauriai kuteno. Pradėjau raitytis ir garsiai juoktis. Netyčia įspyriau jam į petį.

- Oj, atsiprašau! Ojjj, baik! Mirsiu!!!! - prasidėjo žvengimo ataka ir iš jo pusės. Jis žiaurus žiaurus kankintojas. Jam kanclerį dirbti.

- O kodėl? Tai taip smagu, pažiūrėk. - ir dar labiau pradėjo mane kutenti. Vos neuždusau, bet jis sustojo. - Smagu, ar ne?

- Iš pradžių gal, bet paskui tai žudo. - sukikenau ir atsilenkiau vėl prie jo. - O žinai ką aš galiu? - jis prislinko taip arti, kad mūsų nosys beveik lietėsi. Hmmm, sumišau. - Ogi nežinau… -sukikenau. Jis taip pat.

- Žinai, tu gera draugė… - užsižiūrėjau į jo arti esančias lūpas ir negirdėjau ką jis ten dar šnekėjo. Tik slinkau ir slikau arčiau jo, bet jis traukėsi nuo manęs, kol pasiekė sieną ir ją palietė su nugara. Aš jau buvau palinkusi virš jo ir žiūrėjau į jo lūpas. Jos labai gražios formos… - Žinai, gal nereikėtų… Melisa…

Rodyk draugams