BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

62 įrašas, pusryčiai

Dvidešimt antrasis skyrius

Nubudau, kai į mano veidą tvieskė skaisčiai geltona saulė. Buvo nepaprastai šilta. Atsisėdau lovoje ir apsižvalgiau. Nieko nėra. Įtempiau klausą ir klausiausi ar nieko nėra namie. Išgirdau tik virtuvėje labai tyliai kažką vaikščiojan. Užsimečiau chalatą ir tyliai nutipenau į virtuvę.

- Taip ir maniau, kad jau atsikėliai, -linksmai pasakė Gabius. Aš lėtai išlindau pro duris ir prisėdau prie stalo. Jis ruošė pusryčius.

- Iš kur žinojai, kad čia aš? - krapštydamasi akis paklausiau.

- Nes tu viena temiegojai ir nieko daugiu be manęs ir tavęs nėra namie. O šiaip tai visą laiką klausiausi, kaip tu kvėpuoji, - Atsisuko į mane su lėkšte ir puodeliu rankoje.

- Klausyk, tu juokingai atrodai, - nusijuokiau. Tikrai juokingai, kadangi vaikščiojo su mano mamos gelėta prijuoste ir plaukuose maėsi miltų liekanos.

- Kodėl? Taigi aš tau pusryčius padariau, - paėjo viską prieš mano nosį. Ten buvo blynai su uogien ir puodelis garuončios kavos su pienu.

- Ką šiandien nori veikti? - paklausiau, nes tikrai nenorėjau sedėti namuose tokiu oru.

- Nežinau, man tinka bet kas, svarbu, kad su tavim, - prisilenkė norėdamas pabučiuoti, bet aš pasitraukiau.

- Aš valgau, Gabrieliau, - įsikišau į burną blyną. Jis atsitraukė ir atsisėdo ant kitos kedės. Ištikrųjų tai aš dar nesiploviau dantų, ir dėl to nenorėjau, kad jis mane bučiuotų.

Kol viską suvalgiau praėjo mažiau nei dešimt minučių.

- Sugalvojau, važiuojam prie ežero, - pakilusi jam pasakiau. - Ir dėkui už pusryčius, nemaniau, kad vampyrai moka daryti valgyti, bet buvo skanu, - pasiražiau ir nubėgau į viršų. Jis tikriausiai galvojo, kad aš negirdžiu, be tyliai tipeno man iš paskos, ir bandė eiti taip, kad jo neišgirščiau. Aš nuėjusi į vonią psislėpiau už durų ir laukiau, kada jis ateis. Kai tik sulaikiau kvėpavimą jis įžengė į vonią. Jis stoėjo nugara į mane. Sukaupusi drąsą, šokau jam ant nugaros. Išpradžių jis sustingo, o vėliau paėmęs mane ant rankų, pabučiavo.

Bučiavomės gal apie penkias minutes ir tą laiką jis mane laikė ant savo rankų.

- Klausyk, mes taip niekaip nenuvažiuosim prie ežero, - atsitraukusi jam pasakiau.

- Melisa, tavęs niekas neverčia sdėti ant mano rankų, - jis pažiūrėjo į apačią, o vėliau į mano akis. Aš nervingai nusijuokiau.

- Ach.. taip, - nušokau nuo jo rankų. - Gal galiu persirengti? - atsikrenkštusi paklausiau.

- Aha, jo, gali, - išėjo iš vonios. Kaip mane užknisa, kaip taip nesuprantamai elgiamasi.

Nieko nelaukusi šokau į šortus ir maikę. Išsiploviau dantis, nusiprausiau veidą. Plaukus susirišau bet kai ir išėjau iš vonios.

Savo kambaryje radau ant lovos pamestą raštelį.

Melisa,
Aš tikrai nenorėjau išvykti, bet Mišelė kažko nerimsta.
Paulas sakė, kad jai reikia manęs ir ji su nieko daugiau nešneka.
Galėsi kitą kartą parodyti man tą ežerą, bet dabar turiu eiti,
Gabrielius

Patiko (25)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “62 įrašas, pusryčiai”

  1.   Smile rašo:

    Wtf?
    Keistai čia tas Gabrielius elgesi! Laukiu dar!

  2.   sapnuprincese rašo:

    nesamone!!!!
    Ka tas Gabrieliu cia knisa?
    Noriu dar! :DDD

  3.   darkness rašo:

    Noriu darrrrrrrrrrrrrrrr.. :)

  4.   GuTė ;** DeViL ;** rašo:

    Ir vel ta klae Misele..
    Ar tik Melisa nesugalvos nuvaziuot ten?
    Ir pamatys ko nors ko nereikia, tarkim Gabri ir ta Kale kartu..
    Siaip tikiuosi ji nevaziuos ir nepamatys to, ir kad to nebus.
    Zodziu suveliau, whatever..
    PAtiko +1
    Laukiu dar..

Rašyk komentarą