BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2010

49 įrašas, kvailystė

2010-05-31

O ten… NIEKO!!!!!!

- Tu karve!!! Pažadinai dėl nieko! Viskas gali sedėti čia dar visą savaitę! - primerkusi akis nusišypsojau. Kaip jau pastebėjot, aš labai mėgstu miegoti.  Ir man nepatinka, kai pažadina.

- Ko tu čia putojies? Taigi jau atsikėlei tai važiuojam. - ji vis dar durnai šypsojosi.

- Aš noriu miego, - prikandau lūpą. - Kodėl man taip pamelavai? a?

- Tai, kad niekaip neilipai iš lovos. O šiaip aš nemelavau, - pakelė antakius.

- Ko čia šūkaujat? - į virtuvę įžengė Gabius ir Paulas.

- Tu esi isterikė, žinai tai? - nusijuokė Paulas.

- Ne, nežinojau, - pasivaipiau ir nuėjau į savo kambarį. Jaučiuosi pati kvailiausia pasaulyje. AAAAA!!!

Apsimoviau sportines kelnes ir maikutę su užrašu ” Becouse I am a girl”. Plaukus susipyniau į vieną kasytę ant šono. Ir basomis žengiau iš kambario. Visi sedėjo svetainiai ir šnekėjo apie… karves? Nu ir šnekos.

- OO, ožiai praėjo? - nusijuokė visi. Ach, pašaipos…

- Mhm… - numykiau ir daugiau nieko nesakius nuėjau į virtuvę. Pasidariau kavos ir sumuštinį su jautiena. Prisėdau prie stalo ir kramsnodama įsijungiau kompiuterį. Buvo atėję keli laiškai nuo Po. Norėčiau su ja susitikti, nors ji iš manęs nesišaipytų.

Dabar Paulas Kamilei pasakojo apie savo katę. O Kamilė tik šlykštėjosi ” Fūū” arba ” Ai man nepatinka Katės”. Šyptelėjau. Toliau valgydama sugalvojau, kad pasiklausysiu apie ką jie šneka.

- Tai kodėl tavo sesuo tokia nervota?

- A, miego nori, kaip visada. - tikra karvė.

- Jūs turėjot išvažiuoti šiandien? - paklausė Paulas.

- Nu jo, aš jau norėčiau namo. - liūdnai atsakė Kamilė.

- Kodėl? Taigi čia netoli Londonas, didelis miestas. - viliojančiai kalbėjo Gabrielius.

- Jau šiek tiek mačiau. Noriu krepšinį pažaisti. Jau per ilgai nesportavau, - atsiduso.

- Galim nueiti į sporto aikštelę su tavim jei nori, - pasakė Paulas. Atrodo, kad jis ištikrųjų buvo linksmas, šnekant apie tai.

- Rimtai? Būtų labai gerai, - nusijuokė ir atsistojo. - Einu Melisai pasakyti, gerai? Na, žinot, ji dabar už mane atsakinga. Ar čia bus toli nuo šičia? - ėjo link virtuvės.

- Nelabai, - rimtai atsakė Gabius. Kamilė linksmai įžengė į virtuvę, o aš apsimečiau, kad nieko negirdėjau.

- ei, Melisa, aš einu su Gabrielium ir Paulu į krepšinio aikštelę. Sakiai dar nevažiuojam tai aš nueisiu, o tu gali miegoti, kiek nori, - nusišypsojo.

- Gerai, aš būsiu namie, - atsistojau ir nunešiau indus į indaplovę. Vėl viena būsiu.

Kamilė kaip žaibas apsirengė sportiškai ir avėsi sportbačius. Bliamba, ji tikrai aukšta. Beveik kaip Gabrielius ir Paulas, nors jie tikrai irgi nemaži. Atsirėmiau į sieną ir be jausmų žiūrėjau per langą. ” Tipo” išlydėjau svečius.

- Klausyk, gal tavo sesuo norėtų irgi pažaisti? - paklausė Kamilės Gabrielius, po to pažiūrėjo į mane savo tamsiomis gražiomis akimis.

Rodyk draugams

48 įrašas, vieniša

2010-05-30

Septynioliktasis skyrius

Prisėdusi prie medžio pasiėmiau mažą ploną šakelę, pradėjau bražioti kažkokius kringėlius žemėje.

Jaučiaui vieniša ir nelaiminga. Aš supratau, kodėl taip jaučiausi. Todėl, nes visi aplink mane įsimylėję. Gabrielius baisiąją Juodaplaukę, Paulas Šarlotę, Tomas Luisę, Polina Džošą. Niekas Melisą. Vieniša kaip pirštas. Tai va, aš pirštas. Kaži, nykštys ar smilius?

Visą pusvalandį sedėjau miške, bet vėliau išalkau. O kaip kitaip, mano pilvas, paskutiniu metu, visagalis.

Po valandos bėgimo, vis dėl to Paulo namai gana toli, pasiekiau savus. Tikriausiai visi buvo namie, nes degė šviesos. Tyliai iįžengiau pro duris ir pasukau prie virtuvės. Ten nieko nebuvo. Atsidariau šaldytuvą ir pasiėmiau kepsnį, įmečiau jį keptuvę. Kol jis kepė pasiėmiau lėkštę, įsidėjau salotų ir kečupo. Brr… čia pilvas, nekreipkit dėmesio.

- Hey, Melisa, kur buvai? - bliamba, kaip išgąsdino. ir kaip aš negirdėjau? Atsisukau. Ten stovėjo Kamilė.

- Aš… Aš sutikau gerą draugą.. - nedrąsiai šyptelėjau.

- Kas per draugas? - šyptelėjo.

- Tas pats, kur mane buvo parvežęs neseniai. Atsimeni, Paulą? - įsidėjau kepsnį į lėkštę ir prisėdau prie stalo.

- Ai jo, gražus jis. - nusišypsojo. Aš suprunkščiau. - kas?

- Gali negalvoti, jam patinka kita… - vėl susimąsčiau. Bet ne apie Paulą, o apie Gabrielių. Taigi jis kažkada kavinėje su manimi flirtavo. Na, bent man jau taip atrodė. Ir sakė, kad patinku…

- Rimtai? Och, na ir šūdas. - prisėdo šalia manęs. - Kada važiuosim namo? - šyptelėjo.

- JAu pasiilgai tėvų? Ir Saimono? - nusijuokiau.

- Ne. Tik norisi namų. Na, ir krepšinio… - nusišypsojo.

- Gerai, galėsim rytoj išvažiuoti..

- Taip lengvai? Aš galvojau, kad reikės prašyti… - atsistojo ir nuėjo prie durų. - Dėkui sese. - Aha… - nunešiau lėkštę į indaplovę. Nors suvalgiau arklio dydžio kepsnį, vistiek esu alkana. Gal man reikia stirnų? Ai, gal nuo jų pasilaikysiu atokiau…

***

Rytas buvo sunkkus. Buvau pasiilgusi savo lovos. Kamilė jau 7 valandą ryto, pradėjo žadinti mane.

- Melisa, kelkis nu. Naktį nenorėsi vairuoti… - inkštė ji. Šis kartas gal jau penktas.

- Aš nubėgsiu ten…. tu galėsi man ant nugaros… - susapaliojau kažką. Bet ji tikriausiai galvojo, kad aš sapnuoju.

- Mel, neužknisk, kelkis greičiau. - patylėjo. - Atėjo Gabrielius su Paulu.

- Ką? - iškart atsisėdau lovoje. Visi miegai išlakstė. - Ko jiems čia reikia. - Manoji sesutė pakilnojo pečius. - Einu apsirengti. - Greit išlipau iš lovos ir apsimoviau chalatą ant naktinukų. - Kur jie yra?

- Virtuvei. - Kamilė keistai šypsojosi.

- Kas yra?

- Nieko tik tu visa raukšlėta. - och tu bliamba. Ai koks skirtumas, ar ne?

- Ai.. - žengiau į virtuvę, o ten…

Rodyk draugams

47 įrašas, Gėjus?

2010-05-29

- Kodėl? - giliai įkvėpaiu ir užmerkiau akis.

- Na, aš nenoriu… - kodėl jis elgiasi lyg nuskriaustas? Negi jis…

- Tu gėjus? Negi vampyrų yra gėjų… Wow. - atsilenkiau ir šypsodamasi žiūrėjau į Paulą. Manęs visai neglumino tai, kad jis mane atstūmė.

- Ka tu čia nusišneki, - supyko. - Joks aš gėjus. Ar pas mane matai kokių nors gėjiškų daiktelių? Ogi ne. - pradėjo vaikščioti po kambarį. Sukikenau.

- A, tai puiku. Tai kas yra?

- Kas kas? Nieko, tiesiog man patinka kita… - nusišypsojo…

- Šarlotė? Mačiau, kaip į ją žiūri… - šyptelėjau. - Ji žino, kad tau ji patinka?

- Ne, ką tu? Toji žiežula, - pritildė. - Neleidžia Sabinai ir Šarlotei su nieko susitikinėt… - per jo mielą veidą perskrido pyktis.

- Dėl ko?

- Nes “tipo”, turi jos ją prižiūrėt. Ar kažkas pan… - pabeldė į duris. - Jo?

- Galiu užeiti? - vilką mini, vilkas čia. Šarlotė įžengė grakščiu žingsniu į kambarį. Kaži, kiek jai metų? - Manau, tau Paulai, reikėtų ją išvežti. - pažiūrėjo į mane. - Tau linksma? - šyptelėjo ji?

- Aha, o kodėl turėtų būti liūdna? - išplėčiau akis. - nors turėtų…. Ką tik mane labai mielas vaikinas atstūmė dėl kitos… - pažvelgiau vaidindama ilgesingu žvilsniu į Paulą. Jis prikando lūpą. Vėl atsisukau į Šarlotę. - O ji tokia miela, kad net nesusinervinau. Įsivaizduoji? - nelaukiau atsakymo. - Ir ji stovi visai netoli, bet jis nedrįsta jai pasa…

- Ar jau viską jie išsiaiškino? - greitai mane nutraukė Paulas. Suėmė juokas. Kai nusijuokiau, mane kažkas pradėjo lyg su adatom badyti. Ot koks kerštas! Taip nesąžininga. Mačiau, kaip jis tvardė šypseną. Šarlotė neuprato nieko.

- Žinai, aš tave greitai galiu nužudyti. - susinervinau. Skauda gi. - Klausykit, aš pati pareisiu namo. Jūs pasišnekėkit ir ką nors… - įžūliai pažiūrėjau į Paulą. - Prisipažinkit. Nu žinot. - šiaip taip priėjau prie durų. Tas bailys mane dar badė. - Turiu bėgti.

- Ei… - kažką Paulas norėjo sakyti, bet aš nebesiklausiau ir nubėgau į apačią.

Ant paskutinio laiptelio sulėtėjau ir priėjau prie ten to kambario, kur vos nenužudžiau Šarlotės. Niekas nešnekėjo. Norėjau jau praeiti pro kambarį, nes, na, reikia pro jį praeiti, kad išeitum iš namo. Žengiau į vidų, o ten, prie židinio, Gabrielius ir Juodaplaukė bučiuojasi, iš pradžių švelniai vėliau grubiau. Papurčiau galvą.

- Ai nekreipkit dėmesio. Aš išeinu. Chm… Sėkmės, darant vaikus. - per prievartą nusijuokiau. Perėjusi kambarį atsisukau į porelę, o jie žiūrėjo į mane. Gabrieliaus akys buvo keistos, kaip išsigandusios, o Juodaplaukės kaip erelio, atrodo, tuoj atskris ir išplėš manąsias. Durnė.

Greitai nusisukau ir žengiau pro duris. Lauke sedėjo visi kiti namo gyventojai. Jie žaidė kažkokį žaidimą.

- O, žiūrėkit, pikčiurna išeina, - nusijuokė su kitais vienas baltapūkis.

- Och, virstu kaip juokinga, - sarkastiškai nusijuokiau.

Bėgdama namo jaučiausi vieniša, keistai vieniša. Aš turiu draugų, turiu šeimą. Man nieko netrūksta. Bent taip atrodo. Sustojau pailsėti miške.

Mano pieštas, gal nelabai gerai, bet norėjau parodyti kokia mano savijauta šiandien... ;((

Mano pieštas, gal nelabai gerai, bet norėjau parodyti, kokia mano savijauta šiandien... ;((

Rodyk draugams

46 įrašas, juokai

2010-05-28

- Nieko tokio, tegu bijo. - šyptelėjo viena aukšta mergina. Kiek pastovėjusi, priėjo prie Gabrieliaus ir jį apsikabino. Jis ją taip pat.  - Vis dėlto, Paulai, parvešk ją… Mums kalyčių nereikia. - sukikeno ir paskui ją ta kita. Pažiūrėjau į Šarlotę. Ji nieko nesakė ir nusisuko nuo manęs. Na ką gi… Einu namo… Pff, neįmanoma.

- Aš nenoriu išvažiuot, - užsispyriau. Paulas pažiūrėjo į mane išsprogintomis akimis.

- Niekam tavo norai neįdomūs. - rūsčiai atsakė juodaplaukė.

- Važiuojam, Mel. Nueisim į kavinę, - prašė manęs Paulas.

- Kodėl turėčiau. Aš liksiu čia, - suspaudžiau kumsčius. Pasijaučiau kaip mažas vaikas.

- Ne tavo reikalai, panele, - pašaipi Juodaplaukė. Tuoj liks ne juodaplaukė, o plikagalvė. Pasistengiau labai supykt ir pajaučiau, kad mano akutės vėl pradėjo degti. Juodaplaukė net nesukrutėjo, na, taip ir tikėjausi. - Oj, tik nerodyk savo galių, kalyte. Eik greičiau man reikia pašnekėti. Paulai, neškis tu iš čia ją, jau užkniso.

- Uch, taigi tave galima užknisti? Kaip įdomu… - žvilgtelėjau į Gabrielių. Galiu sakyti, kad pavirtus stichvilke, pasidarau žymiai drąsesnė ir irzlesnė. Priėjau prie staliuko ir ant staliuko pamačiau saldainių Skittles, pasėmiau jų ranka ir po vieną dėjausi į burną. Visi aplink mane buvę vampyrai buvo, kaip įbesti. - Kas jums į užpakalius rastigalius sukišo? - sukikenau, bet visi aplinkui dar labiau įsitempė. Sučepsėjau, o akys vis dar degė. - Gerai, Paulai, tai kur yra telikas? - jis atsisuko į mane. Pagaliau kažkas pajudėjo.

- Einam parodysiu, kur jis yra. - stūmė mane iš nugaros į kitą kambarį, vėliau laiptais į viršų ir tikriausiai į jo kambarį. Uždarė paskui save duris. - Ką tu ten dirbai? Geriau būtume važiavę kitur. - piktas kreipėsi į mane. Akys jau buvo seniai atšalusios ir žiūrėjo į jį. Jis gražiai atrodo kaip pyksta. Šyptelėjau. - Ko čia šypsais? Aš rimtai tavęs klausiu. - Pradėjau juoktis. Išvis susinervino.

- Gerai gerai, sorry, tu nemoki pykti, - vėl sukikenau, nors jam, man atrodo, nebuvo juokinga. Truputį surimtėjau. - Klausyk, o kodėl jūs visi jos bijot? Kažkokia mėmė, - pagriebiau mažą pagalvėlę nuo lovos ir užsikėliau ant lovos kojas. Paulas pastovėjęs prisėdo šalia manęs ir nusišypsojo šilta šypsena.

- Ji baisi. - nusijuokiau. - Ne, rimtai. Prie jos visada baisu ji labai stipri, nes jau daug amžių gyvena. Jos pagalbininkės - Šarlotė ir Sabina - dar visai jaunos. Ir ji yra įsimylėjusi Gabrielių. - šyptelėjo.

- O, tai įdomu. Bet man jau atsibodo ta Juodaplaukė. Kokius dalykus gali padaryti su savo galiom? - prisislinkau prie jo arčiau.

- Galiu kutenti neliesdamas. - išsišiepė. Ir pajutau, kaip per mano kūną bėgioja kažkokie vabaliukai ar kas, bet žiauriai kuteno. Pradėjau raitytis ir garsiai juoktis. Netyčia įspyriau jam į petį.

- Oj, atsiprašau! Ojjj, baik! Mirsiu!!!! - prasidėjo žvengimo ataka ir iš jo pusės. Jis žiaurus žiaurus kankintojas. Jam kanclerį dirbti.

- O kodėl? Tai taip smagu, pažiūrėk. - ir dar labiau pradėjo mane kutenti. Vos neuždusau, bet jis sustojo. - Smagu, ar ne?

- Iš pradžių gal, bet paskui tai žudo. - sukikenau ir atsilenkiau vėl prie jo. - O žinai ką aš galiu? - jis prislinko taip arti, kad mūsų nosys beveik lietėsi. Hmmm, sumišau. - Ogi nežinau… -sukikenau. Jis taip pat.

- Žinai, tu gera draugė… - užsižiūrėjau į jo arti esančias lūpas ir negirdėjau ką jis ten dar šnekėjo. Tik slinkau ir slikau arčiau jo, bet jis traukėsi nuo manęs, kol pasiekė sieną ir ją palietė su nugara. Aš jau buvau palinkusi virš jo ir žiūrėjau į jo lūpas. Jos labai gražios formos… - Žinai, gal nereikėtų… Melisa…

Rodyk draugams

45 įrašas, Kova

2010-05-27

Ir vėl tylėdami privažiavom ligi pat vampyrų namų. Man pasidarė šiek tiek nejauku dėl to, kad įsisiūliau važiuoti kartu. Bet ką jau padarysi… Sustojom prie namo.

Namuose visi vaikinai šūkavo. Mane apėmė keista nuojauta, kuri liepė man dingti, bet, žinoma, man buvo žiauriai smalsu po to, ką Paulas mums išvažiuojant pasakė:

- Tik nereguok karštai. - aš iškart sušilau. Juokinga? Na, man nelabai.

Taigi įėjom į vidų ir pasukom į svetainę. Ten sedėjo visi vaikinai, kuriuos jau mačiau. Aš ėjau Paului iš nugaros, ir kiti manęs nematė, na, nebent užuodė.

- O, Paulai, pagaliau grįžai. Mes turim sve… - Gabrieliaus balsas nutilo ir nuo laiptų ant manęs pasileido mergina, bet ji atrodė grėsmingai. Tačiau netaip grėsmingai kaip aš.

Aš iškart persiverčiau į stichvilkę, pritvinkau jėgų ir pagavau tą liekną vampyriukę. Na, dabar ji man neprilygo. Mano nagai jai perbrėžė liemenį, bet nenužudė. Tikrai nežinojau, kaip reikia kautis su vampyrais. Mečiau ją į kambario kampą, bet dar net neatsitrenkusi į sieną ji atsispyrė į ją ir vėl šoko į mane. Aš iššiepiau dantis (net nežinau kodėl) ir pajaučiau, kaip užkaitau. Randas degė, akys taip pat. Vampyriukė pačiupo mano ranką ir nuskraidino manę į sieną. Jos akys buvo raudonos. Aš, šiek tiek pastovėjusi, už pečių trenkiau ją į žemę ir pajutau, kad mano akių karštis siaubingai išsiplėtė apie akis, ir apšvietė vampyriukę. Aš pačiupau ją, vėl nuo žemės, už kaklo ir ten suleidau nagus. Ji pradėjo žiopčioti, bet aš dar labiau spaudžiau. Buvau keistai susinervinusi. Staiga užmerkiau akis ir atleidau ranką. Užpuolikė nukrito ant žemės ir raitėsi.

Toliau stovėjau užmerkusi akis. Aplinkui niekas nejudėjo. Šiek tiek aprimusi atsimerkiau ir kiti toliau žiūrėjo į mane. Pažvelgiau į apačią, o toji vampyriukė susirietusi gulėjo ant grindų ir dejavo. Kas jai taip blogai? Aš tik truputį paspaudžiau. Pažvelgiau į Paulą, jis nurijo seiles ir priėjo.

- Tau viskas gerai? - jautėsi, kad kažkas negerai.

- Jo. Kas ji? - pažiūrėjau į apačią ir dabar į mane žiūrėjo graži mergina, kurios neseniai vos nepasmaugiau. Pasijaučiau kalta, bet ji pati mane puolė, o aš išsigandau…

- Ji Šarlotė. Greitai užsiveda… - pažiūrėjo į ją, vėliau į mane. - Kas tau atsistiko? Tu buvai… tu…

- Baisi, stipri ir žiauri? - suklupau šalia tos Šarlotės. - klausyk, atsiprašau… Ammm, tau neskauda? Aš niekada… - nesupratau, kodėl atsiprašinėju. Bet ji mane nutraukė.

- Čia aš kalta… Atsiprašau, kad išgąsdinau…

- Tu manęs neišgąsdinai… - nutraukiau ją.

- Aš išgąsdinau… Užuodžiu jūsų jausmus, taigi aš geriau žinau. - šyptelėjo. - Jūs nepaprastai stipri.

- Ir… Graži… - žiūrėjo į mane didelėmis akimis Paulas. Nuraudau tikriausiai. Jau buvau vėl normali, kaip ir anksčiau.

- Hmm. Dėkui. Kas jūs? - be tos mergaitės prie Gabrieliaus stovėjo dar dvi aukštos merginos. Jos buvo tarsi modeliai ir žiūrėjo rimtais veidais į mane. Lyg su pagieža. Aš sudrebėjau.

- Nebijok… - pasakė tyliai Šarlotė.

Žiūrim šiandien Euroviziją!!! Ir sergam už Lietuvą ;DDD

Žiūrim šiandien Euroviziją!!! Ir sergam už Lietuvą ;DDD

Rodyk draugams

44 įrašas, laisvalaikis

2010-05-26

- Hmm. - atsigavau nuo šlykštumo. - O kam tau ta katukė? - šiaip taip šyptelėjau. Kas čia visiem su tom katėm darosi?

- Man patinka katės. Tau ne? - atsisuko smalsiu veidu į mane. Pakilnojau pečius.

- Man normalei visai, bet mano sesė jų tiesiog neapkenčia, arba bent man taip atrodo. - nusijuokiau.

- O man jos visai mielos.  Gudrios ir vilioklės. - per radiją pradėjo groti kažkokią monotonišką melodiją. Fu, kaip tokiu nekenčiu.

- Na, nežinau nežinau.

Tylėdami važiavom 15 minučių, kai prie namų paklausiau, ar jis nenorėtų užeiti pas mane, ir jis sutiko.

- Bet žinok, kad jie nežino, kas aš esu. - šyptelėjau. - Tad nebandyk to jiems pasakyti, sutarėm? - prunkštelėjau prieš tai pažiūrėjus į jį “tipo” rimtom akim. Jis nusijuokė.

- Nebijok. O atiduosi mano džemperį. - vis dar su šypsena paklausė Paulas manęs, mergaitišku balsu.

- Tai aišku. Ir šiaip man jos spalva netinka. - papūčiau lūpas. Jis šyptelėjo.

Paulas pas mane pabuvo gal kokias kelias valandas. Buvo labai linksma. Jis susipažino su mano žmonėmis ir juos linksmino savo sugalvotomis istorijomis. Tomui jis patiko. Jie vėliau daug šnekėjosi apie mašinas ir t.t.

Savo kambaryje persimoviau rūbus ir nunešiau Paului, prieš jam išvažiuojant, jau kraujuotą džemperį. Padėkojau ir paskui jį užtrenkiau duris.

Žinojau, kad manęs laukiau lavina klausimų nuo visų trijų - Kamilės, Tomo, Lui - taigi atsipūtusi nuėjau prie jų.

Šešioliktasis skyrius

Į visus jų klausimus atsakinėjau taip, lyg tai būtų kasdienybė. Sakiau, kad prieš pat ėjimą ant scenos nusikrapščiau iš nervų spuogą, o dėl sukilusio kraujo į galvą, jis man išsiveržė čiurkšlėmis. Jie nelabai norėjo tuo patikėti, bet neišpešus kitokio atsakymo nusiramino.

Kelias dienas su Kamile nusprendėm dar pabūti Gilforde. Buvo smagu. Važiavom į kelis filmus. Buvom boulinge. Ir šiaip vaikščiojom po miestą. Aprodžiau jai šiek tiek Londoną. Na, kiek pati pažinojau. Ji buvo laiminga, ir tai darė mane laiminga. Visai pamiršau, kas aš esu, ir tai mane dar labiau linksmino ir darė laimingą.

Kelis kartus skambino Po. Teiravosi, kada sugrįšiu. Kažkaip jau jos pasiilgau, nors ir neilgai pažįstu. Džošas vis šūkaudavo, kad nori valgyti, tikriausiai jam daugiau niekas nerūpi.

Taip pat kelis kartus skambino Paulas, siūlė susitikti. Bet aš atsakydavau, kad neturiu laiko. Jis atrodo labai nuoširdus. Ir mane tai žavi, nes visi kiti vaikinai, kuriuos pažinojau, nebuvo žavūs ar mieli. Nebent skaniai kvepėdavo ir būdavo svaiginantys.

- Mel, tau skambina!  - taip. Aš guliu lovoje ir tyngiu keltis. Kamilė netryvoja, nes ten šneka Paulas. JAi viskas įdomu.

- Alio? Paulai, - pakėliau ragelį, ką tik atbėgusi į kambarį.

- A… Iš kur žinai, kad čia aš? - nustebęs paklausė.

- Ai, girdėjau, kai mano sesės paklausiai, kur Melisa. - apsidairiau, kur buvo Kamilė, bet ji jau gulėjo ant sofos, o jos pusė kojų buvo išsikišusios nuo sofos atlošo. Žiauru. - Tai ko norėjai?

- Gal nori vis dėl to su manim susitikt?

- Ar čia Gabrielius tave verčia kiekvieną dieną manęs to klausti? Šįkart nepaleisi kraujų? - prunkštelėjau.

- Eik tu, ne. Čia aš šiaip sau. Gabrielius net nežino. - jaučiau šypseną jo balse.

- Na gerai, galim susitikti. Kur atvažiuoti?

- Aš tavęs užvažiuosiu, ok? - subarškėjo rakteliai. Jis jau mašinoj? Aš ką tik iš lovos išlipau.

- Nu gerai. Bet turėsi palaukti. - padėjau ragelį. Nubėgau į dušą, apsimoviau juodus džinsus ir kažkokį džemperiuką. Plaukus susirišau į arklio uodegą. Tikrai nesiruošiau puoštis. Tačiau man išeinant iš savo kambario Paulas jau stovėjo virtuvei ir šnekėjo su Kamile. Kam jį rijo akimis. Nu ir hormonai, sesyt.

- O tu jau atvažiavai? - vaidinau nustebusią.

- Aha. Bet man… - paėmė mane už rankos ir išsivedė į lauką. - Bet man reikia bėgti. Gabrielius ką tik paskambino ir sakė, kad kažkas atsitiko blogai su Džeku. Taigi atsiprašau. - nuliūdo.

- Galiu važiuoti kartu? - taip užsinorėjau važiuot kartu.

- Gali. - pasisuko prie mašinos. - Och… tikiuosi jie jai nieko nepadarys… ir kodėl aš toks sukalbamas. - Įsėdo į mašiną. Kas tie jie?

Rodyk draugams

43 įrašas, keista Tiesa

2010-05-25

- Tai tu turi brolį? - linksmai paklausiau.

- Turėjau… -  nebeliksma. - Bet jis mirė. Nes buvo per daug nusilpęs… - nusisuko į langą. Truputį per daug melodramatiška. Jis gal norėjo, kad aš jį kažkaip paguosčiau, bet aš vistiek stovėjau keli metrai nuo jo ir beužuojautos žiūrėjau į jo nugarą.

- Kaip gaila… - visai ne. - Dėl ko jis nusilpo? Jį kažkas sužalojo? - šyptelėjau. Kas man darosi? Mano užuojautos lašeliai, nors ir kiek jų ten tebuvo, visiškai išdžiūvo?

- Buvo užpultas… - atsisuko į mane. - Stichvilkių. - bet aš nesuprantu. Tai kaip aš pavirtau stichvilke, o ne kokia vampyre?

- Tai aš turėjau tapti vampyre… O dabar esu kažkas kitas… Nusipezi čia kažką. - šyptelėjau.

- Nieko nenusipezu! Mano brolis žuvo, o tu iš manęs tyčiojasi? Truputį pagalvok, kur esi! - pradėjo šaukti.

- Blet, tu man grasini? - aš ant jo, aišku, taip pat šaukiau. Kaip gi kitaip.

- Ne, atsiprašau. Tiesiog man sunku tai prisiminti, kad jis mirė,nes jį sustabdė mažas berniūkštis. - pakėlė akis. Jose aiškiai matėsi skausmas.

- Tai būtum norėjęs, kad tavo brolis būtų mane nužudęs? - vis dar žiūrėjau į jo akis, o Gabrielius net nesiteikė jų atitraukti nuo manųjų.

- Tada - taip. Dabar, kai sužinojau, kas toji mergaitė, nenorėčiau. - kaip malonu iš jo pusės.

- Mmmm.. - numykiau ir pradėjau vaikščioti po kambarį. Gabius stovėjo vietoj. Kaip dramatiška.

- Klausyk, tu tokia nenuspėjama… - sustojau vietoj. Atsisukau į jį ir nutraukiau.

- Jokių meilių seilių, ok? - dribtelėjau ant lovos. - Ką dar žinai apie mano pasikeitimą, pasakyk. Ir aš varysiu, tau nereikės nieko daugiau aiškinti ar panašiai. Taigi pradėk, įdėmiai klausau. - pasijaučiau kaip… net nežinau… kaip kokia vadybininkė. Visaką nurodynėju ir viskas.

- Ammm. Šiek tiek nustebau. Aš apie jokias seiles ir meiles net nenorėjau šnekėtis. - uch, tiesiai į paširdžius. Paradėjau per daug savimi pasitikėti. - O šiaip daugiau nieko nežinaau, tik, kad ten buvo mano brolis. - priėjo arčiau sofos, ant kurios sedėjau aš.

- Gerai, iki. - vaidinau nesusigėdusią. Nors taip nebuvo. Man buvo gėda ir labai nemalonu. Šiaip norėjau pasirodyti kaip uola. Žinot, pasikėlimo prošvaistės. - Paulai!!! - pagalvojau, kad gal Paulas galėtų mane parvežti. Nepadoriai atrodau. Kraujuota ir per daug “pasitikinti” savimi. Net pačiai juokas ima.

- Ką? - parbėgo laiptais iš viršaus labai greitai.

- Parvežk mane namo, ok? Turi atsilyginti už padarytą žalą. - atsitraukiau džemperį ir Paului su Gabrielium parodžiau savo geltoną, jau raudoną, suknelę.

- Ach.. Šūdas. Nu gerai. Varom. - aš jau stovėjau vakaro tamsoje, o už manęs ėjo Paulas. Staiga sustojo. - Ai, Gabrieliau, pažiūrėk, kad mano katytė nepabėgtų. Dėkui. - katytė? Kokia dar katytė?

Jau sedėjome važiuojančioje mašinoje, kai jo paklausiau:

- Kokia katytė?

- Augintinis, kol užauks reikia daug ir gerai maitinti. - dėstė Paulas žiūrėdamas į kelią.

- Tai tau patinka katės? - linksmai paklausiau.

- Nelabai, bet jų krauijas skanus toks. Delikatesas, kaip čia kitaip bepasakius. - išsivėpiau, kaip įmynusi į arklio pyragėlį. Paulas pradėjo juoktis. - Juokauju, Melisa.

Rodyk draugams

Veikėjai

2010-05-25

Melisa

Melisa

Gabrielius

Gabrielius

Luisė

Luisė

Polina - Po

Polina - Po

Kamilė

Kamilė

Saimonas

Saimonas

Tomas

Tomas

Bobas

Bobas

Džo

Džo

Džošas

Džošas

Paulas

Paulas

Melisos mašina

Melisos mašina

Sutvarkiau (pagaliau) nuotraukas!!! ;DDD

Rodyk draugams

42 įrašas, JIS

2010-05-24

Iš Paulo rimto veido išlindo šypsena, kuri reiškė, kad jam palengvėjo.

- O, Gabrieliau. Sveikas. - atsikrenkštė ir aš jį paleidau, bet toliau stovėjau ir žiūrėjau į Paulą. Akys dar žiežirbavo. O gal ne? Nes Paulas net nekreipė dėmesio į mane. Šūdas.

- Labas labas. Išsigandai merginos? - pradėjo juoktis, o po to paskui jį dar keli balsai. Tikriausiai kiti draugai. Lėtai atsisukau kvaila šypsena. O Paulas nieko neatsakęs, nuėjo kažkur visai kitur.

- Labutis. - pasijaučiau kvailelė, kai pamojavau Gabrieliui, nors jis stovėjo šalia manęs. Gal jam ranką reikėjo paduot ir paspaust. Ai ne, čia vyriškai.

- Sveika, kaip laikaisi? - šyptelėjo. Ir nusisuko į savo draugus. Jie, nusukę akis nuo manęs, Pažiūrėjo Į Gabių ir nuėjo savais keliais burbėdami.

- Neblogai, kaip tu? - Žinai, visai neseniai man bėgo kraujas, bet čia nieko blogo, taigi čia tu viską suplanavai.

- Gerai, bet dabar dar geriau, kai tave pamačiau prirėmusią mano gerą draugą prie sienos. Kodėl taip padarei? - prisidengė ranka burną ir “tipo” užkosėjo, nors ten buvo “nuslėptas” juokas. Ką jis čia, iš manęs šaiposi?

- Ne tavo reikalas. Tai ko taip norėjai, kad privertei apsikraujuoti prieš didelę žmonių auditoriją ir pabėgti su nepažįstamu vampyru? - šnekėjau taip, lyg tai būtų buvę pats paprasčiausias įvykis mano gyvenime, kaip nueiti į tualetą.

- Tu žinai, kas tu esi? - iškart ėjo prie reikalo, ko ir norėjau.

- Taip, o ką? Kas tu toks? - kažkaip prie tapau nervinga.

- Aš - keistas sutvėrimas. - šyptelėjo velniška šypsena, nuo kurios man pasidarė saldu. Ei, kur tu? Pas vampyrus.

- Na, tai koks? Vampyras? - jis tampė mano nervus.

- Taip, iš kur žinai? - suplojo sarkastiškai rankas.

- Tavo draugas toks. Pasakė, kad jūs išsiskirstę ir t.t. Beje tu mane radai, kai nužudžiau stirną, o paprastas žmogus to nepadarytų. - sunėriau rankas ant krūtinės.

- Daug informacijos. - suraukęs antakius nuėjo į šalia esantį kambarį. Aš, kaip mažas vaikas, nubėgau paskui jį.

- Tai kodėl mane pasikvietei? - užkniso.

- Pašnekėti. Žinai, tu man patinki. - jis palinksėjo galva. - Tavo akys gražiai žybsi, net ir dabar. - priėjo prie manęs arti. Uch… Ramiai, Melisa. Koks jo kvapas.

- Apie ką? - atsitraukiau ir vėl vaidinau abejingą… Nors taip nelabai yra. ;)

- Kas tave pavertė stichvilke? - sutrikau.

- Iš kur aš galiu žinoti? Man buvo 7 -eri, kai mane bandė nužudyti. Pamąstyk, vampyre. - tegul logiškai pamąsto.

- Jo akys buvo mėlynos? Ir su trumpais plaukais? - nuleidau galvą, ir pradėjo galvoti… Po kelių minučių mąstymo, atsakiau:

- Taip. Tai kas jis? - mano širdis pradėjo tuksėti, kaip pašėlusi.

- Man atrodo, kad tai… mano brolis. - liūdnai šyptelėjo. Kaži vampyrai gali verkti? Nes stichvilkiai gali.

Rodyk draugams

41 įrašas, Linksmumas ir paslaptis

2010-05-24

Su Paulu ėjome automobilių aikštele. Jis nuo manęs laikėsi atokiau. Bet ir aš, jo dėta, tai daryčiau.

Jo mašina nelabai prabangi, kaip aš galvojau. Paprasta Audi, juodos spalvos. Paulas atsisėdo prie vairo, o aš ant keleivio sėdynės. Visą kelią sedėjau ramiai, kol per radiją nepradėjo groti Lily Allen dainos “Naive”. Šiek tiek dar ramiai pasiklausiau, ir maždaug viduryje, pradėjau trankyti koja į taktą ir mintyse dainuoti kartu su Lily. Paulas kartą kitą atsisuko į mane, ir vis nusisukdamas papurtydavo galvą. Tikriausiai pirmą kart tokią durnikę mato. Ne tikriausiai, o tikrai. ;D

Visa baimė ir nepasitikėjimas praėjo. Atrodė, kad viską užmiršau, kol nepasibaigė daina. Vėl nusiraminau ir žiūrėjau pro langą. Pradėjo lašnoti. Suskambo mano telefonas. Šiaip taip radau jį tašei ir atsiliepiau.

- Alio? Luise, kaip sekasi? - norėjau užimti tą tylą, kuri dabar tvyrojo automobilyje. Paulas net neatsisuko. Jis ir taip viską girdėjo. Kam jam vargintis?

- Melisa? Kur tu esi? Tau pradėjo kraujas bėgti… ir visi žmonės… - paduso. Bet dar jai nepradėjus šnekėti aš ją nutraukiau.

- Nesijaudink, drauguže, man nieko blogo. Klausyk, paimk mano diplominį. Ir aš mašinos raktelius palikau pas durininką. Parvažiuok mano mašina. Ir pasirūpink mano sesute, ok? - jaučiausi linksmai, nors važiavau su nepažįstama būtybe. - Nu gerai, iki. - padėjau, nors ji dar norėjo kažko klausti. Sukikenau.

Įsidėjau telefoną į gyliausią tašės kampą ir su spurdančia širdimi laukiau degančio rando. O gal labiau norėjo išvysti Gabrielių? Ai, koks skirtumas. Viskas įvyks, kai pamatysiu jį.

- Nu va, jau atvažiavom. Čia mūsų namai. - prabilo, iš tylios gelmės, Paulas. Sustojome prie kažkokio paprasto kotedžo, netoli upės. Paulas ir aš išlipom, ir pasukom link medinių durų.

- O tai kiek jūsų čia gyvena? - pasijaučiau žiauriai nejaukiai. Gal jie mane čia atsitempė, kad pražudytų? O aš, kvaiša, patikėjau Gabrieliaus vardu. Gal jo čia net nėra.

- Penki. Mes išsiskirstę. Norim gyventi skirtingus gyvenimus. - kaži susitvarkyčiau su penkiais vyriškosios lyties atstovais. Suraukiau veidą. O jei jie nori mane nužudyti, nes jiems neužteko maisto? - Nebijok, mes tau nieko nepadarysim, greičiau tu - mums. - prunkštelėjo, o po to susiraukė lyg kažką peer daug pasakęs.

- O ką tu žinai apie mane? - priėjau prie jo arčiau. Mano randas JAU pradeda kaisti. Och… Atsitraukiau, nurimo. Tik šiek tiek. Bet pirmais man nekaito.

- Amm… Nieko. Užeik. - greitai pribėgo prie durų ir jas atidarė. Man pasidarė ir pikta ir smalsu. Kodėl jis man nepasako?

- Sakyk. Ir greitai. - kažkaip sugebėjau priversti savo akis žaižaruoti, o po to pasitenkinusi norėjo padaryti didesnį įspūdį ir prirėmiau jį prie sienos. Jis, keista, bet nesipriešino. Ant kairiojo peties pajaučiau ranką, ir pradėjau degti.

- Nagi nagi… Nereikia šitaip. - sukikeno man jau kažkada girdėtas balsas.

Rodyk draugams