BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘randas’

11 įrašas, valgykla ir skausmas

2010-04-22

-Oj! Ojj! Šūdas! - paspaudžiau stabdžius. Vos vos neatsistrenkiau į kažkokią pušį. Bet išsukau laimingai. Galiu sakyti - kaip profesionalė, kuri vos neužsimušė su šalia sėdinčiu gražuoliu.
- Nemoki vairuoti taip, kaip sakiai!Sustok ir leisk man. Va čia galima sustoti! - parodė į kelkraštį. Sustojau ir gilai atsidusau. - kas tau atsistiko? - atsisegė diržą ir išlipo iš mašinos. Aš perlipau į keleivio sėdynę.
Buvau išsigandusi po to kas įvyko, ir šiek tiek nustebusi po to kaip Gabrielius su manimi šnekėjo. Na dar truputį įsižeidusi. Nebenoriu nei valgtyi, nei su Gabrieliu kalbėti. Bet jis visą buvusią tylą nutraukė užtrenkdamas dureles.
Gabrielius susinervinęs. Atrodė, kad tuoj pradės mane daužyti. jo rankos raudonavo. Keistai.
- Na, važiuojam. - užkūrė mano mašiną, o pranšneko balsu lyg būtų ką tik grįžęs iš stebuklų šalies. Tylėjau. Net nejaučiau, kad kvepuoju. Kaskartėm pažiūrėdavau į jo rankas, kurios gniaužė mano poršė vairą. O jis sakė, kad visai netoli.
Pagaliau sustojom prie valgyklos.
- Ką valgysim? - šyptelėjo.
- Nieko aš nevalgysiu. - piktai atsakiau.
- Kaip nieko? Taigi dėl tavęs atvažiavom. - papurtė galvą. - Tik einam.
- Gerai, išgersiu kavos. Einam. Išlipau iš mašinos. Iš tolo apžiūrėjau savo mašinikę, bet, rodos, jai nieko nenutiko. Puiku. Gabrielius patenkintas ėjo man iš paskos.

Penktasis skyrius

Sedėjome, greičiau restorane, nei valgykloje. Tai gana banalu, tačiau šį restoraną galiu apibūdinti tik - romantišku arba kviečiančiu sutikti didžiąją meilę.
Atsisėdome prie lango su gėlių vazonais. Padavėjai atėjus užsisakėme valgyti. Aš keptos žuvies (nes pamačius kitus žmones šlemšiančius maistą, mano pilvas pristraukė ir prilipo prie stuburo), Gabrielius- pyragaitį ir arbatos (nors svaigo, kad žiauriai valgyti nori, Šiknius.). Tai ko mane čia vežtis reikėjo, jei pats nieko nevalgo? a?
- Ar tu nieko nenori valgyti? - paklausiau.
- Ne, nelabai. - šyptelėjo.
- Tai kam mane pakvietei? - paglosčiau savo randą. Nežinau dėl ko, bet paskutiniu metu man jį pradėjo perštėti. Gal reiks pas daktarą nueiti..
- Žinai, norėjau pabūti su kažkuo kas lengvai gali pasakyti ką galvoja. Kadangi mano visos pažįstamo moterys nelabai šnekėjo man tiesą. O tu… tu nebijai pasakyti tiesos. Man tai patinka. - atsigėrė savo arbatos mažą gurkšnelį.
- Tai gerai, kad esu išskirtinė. - atsigėriau kavos.
- Taip. Ar galiu paklausti? - žvelgė tiesiai man į akis. Apsvaigau, kaip ir vakar. Man patiko šis jausmas.
- Taip. - nusišypsojau.
- Tu čiupinėjai tą randą ant smakro, iš kur jį gavai? - parodė dviejais pirštais į smakrą. O jetau, ką jam sakyti? Negaliu pasakyti: Ai, čia man tos padaras perbrėžė, kai norėjo nusitempti po tiltu ir nužudyti.
- Amm…mmm… - sugalvojau. - turėjau šunį ir, kai žaidžiau su juo jis man įdrėskė. Vat. Dabar turiu randą, kuris man patinka. - perbraukiau per randą.
- Man irgi jis patinka… Galiu jį paliesti? - nusišypsojo velniška šypsena.
- Taip. Tik ne šiurkščiai.  - ištiesęs ranką jis man perbraukė pirštų galiukais per skruostą ir tada palietė manąjį randą.
Randas pradėjo liepsnoti iš vidaus, suspaudžiau delnus į kumščius. Dar niekada nejaučiau tokio karščio. Kas man yra?!

Rodyk draugams

Sveiki

2010-04-12

Mergina 19 metų, gyvena Anglijoje, mokinasi universitete… ir slepia randą, kur jį gavo žino tik Ji ir jos senas draugas.

Tai istorija apie merginą su randu.

Pakomentuokite

Rodyk draugams